Žiūrėdama į šias iliustracijas galvojau, kad turbūt niekada neįvyks tai, ką senokai prognozuoja skeptikai – kompiuteriai niekada iki galo neišstums tradicinės grafikos, knygų ir niekada nepritrūks tokių, kurie mėgausis karpymu, klijavimu ir gyva rapidografo linija užuot piešę vektorius kompiuteriu. Jų autorė teigia, kad būtent taip tradiciškai ji ir kuria, bet su tam tikra skaitmeninių priemonių pagalba. Tačiau ji nekenčia pikselių.

Cristiana Couceiro yra iliustratorė bei dizainerė iš Portugalijos, Lisabonos. Pastaruoju metu Portugalija savo kūrėjais ir stiliumi man ima ryškėti Europos kontekste. Žinoma, teigiama prasme. Žmonės sako, kad ten vitrinose gali pamatyti gražių iškabų su logotipais ar šiaip tipografijos net ant paprastos kepyklėlės langų. Cristiana taip pat teigia, kad Portugalijoje klesti geras dizainas, jei tokia sąvoka apskritai yra pagrįsta.

Kūrėja studijavo mediją ir komunikaciją, tik po kurio laiko atrado dizainerės perspektyvą. Šiuo metu ji dirba mažoje dizaino agentūroje kūrybos direktore ir laisvu laiku iliustruoja. Jos vaizdus spausdino New York Magazine, Pilot Magazine Naujojoje Zelandijoje ir keletas kitų ne mažiau girdėtų. Taip pat Cristiana darbą galite sutikti ir Paul Paper, apie kurį jau rašėme, projekte „Could be me“.

Cristiana Couceiro koliažai primena modernizmo pradžią, vintage, truputį abstraktumo ir tikslumo. Senovinių fotografijų iškarpos derinamos su matematinėmis formulėmis, skaičiais ir diagramų liekanas primenančiomis linijomis pagal pačios autorės susikurtą sistemą. Senų nuotraukų herojai jos vaizduotėje atgyja naujoje, šiuolaikiškumu dvelkiančių detalių ir akcentų aplinkoje. O Polaroid fotoaparatų pomėgis pasireiškia kai kuriose iliustracijoje figūruojančiu Polaroid logotipu bei išplaukusių nuotraukų galerija.

“The light in Lisbon is always inspiring. And the contrasts. Lisbon is deliciously decadent, ripped in time, full of vintage elements. And I let myself get lost in those little details.”

(Šviesa Lisabonoje yra visada įkvepianti. Ir kontrastai. Lisabona yra skaniai sunykusi, suplėšyta laiko, pilna vintage elementų. Ir aš leidžiu sau pasiklysti tose mažose detalėse.)

”I wanna be like Greta Garbo. Or a Blue Angel, Marlene, Louise Brooks. Amalia, the fado singer. A retro look and a digital collage. On Saturdays I like to go through flea market collecting memories. <…> Collecting other people’s memory to build a new one.”

(Aš noriu būti kaip Greta Garbo. Arba Blue Angel, Marlene, Louise Brooks. Amalia, fado dainininkė. Retro išvaizda ir skaitmeninis koliažas. Šeštadieniais aš mėgstu vaikštinėti po blusų turgų renkant prisiminimus. Renkant kitų žmonių prisiminimus, kad sukurti naują.)

Taip kuria Cristiana Couceiro. O aš vis žiūriu į persišviečiančius raudonus bei mėlynus apskritimus, užgožiančius dieduką su ūsais ir paltu tarsi iš Caro laikų. Šiuolaikinio minimalizmo bei senovės vaizdinis suderinimas veikia tarsi lengvas persidirbimas ar euforija ir imi nebejausti tas dvi priešybes skiriančios ar jungiančios ribos. Prisijaukinti portugališkus prisiminimus.

Daugiau portugališkų prisiminimų galima pamatyti čia.