Bandymas atrasti save

Po ilgos pertraukos norėčiau pristatyti asmenybę, kuri privertė mane ne tik nusišypsoti, lyg tik ką išgirdus gerą sąmojį, bet ir sustoti bei susimąstyti. Gilbert Garcin pats save vadina iliuzionistu, kiekvienas jo darbas kuriamas lyg atskira kruopščiai surežisuota scena. Naudodamas foto koliažo techniką jis karpo, dėlioja ir kuria siurrealistinius, grotesku ir giliu pajautimu pasižyminčius scenarijus. Šis menininkas visą gyvenimą praleido valdydamas lempų gamyklą Prancūzijoje, galų gale sulaukęs 65-erių metų išėjo į pensiją, pasimokė fotografijos ir optinių apgaulių paslapčių ir galiausiai pradėjo kurti. Apie jo kūrybą ir bandysiu papasakoti.

Komunikacija

Pirmasis darbas, kuris man pasirodė itin taiklus simboline prasme, pavadintas “Communicating”. Pavaizduotas senas žmogus, kuris yra pats Gilbert Garcin, turėčiau pabrėžti, jog visose savo sukurtose scenose pats Gilbert yra pagrindinis personažas. Tarp dviejų sienų kampe sėdintis žmogus įkalintas dvejomis rankas iškeltomis figūromis. Nežinau, kokias interpretacijas jums kelia šis vaizdas, tačiau man jis iš karto asocijuojasi su kiekvieno iš mūsų vaidmenimis. Juk kiekvienas savyje turime tą tikrąjį aš, kuris pažįstamas tik mums patiems ir dar turime keletą skirtingų antrininkų, kuriems leidžiame pasireikšti vienoje ar kitoje situacijoje. Dažnai žmonės, kurie daugiausiai laiko praleidžia bendraudami su kitais, atiduoda save komunikacijai ir siekia kuo geresnės komunikacijos, užmiršta tikrąjį save ir palieka tą asmenybę, kaip ir pavaizduota šiame darbe, sėdėti kažkur kampe pasislėpus nuo visų. Tuo tarpu antrininkai, dažnai daug laimingesni, išraiškingos gestikuliacijos ir visada atviromis rankomis rūpinasi įvaizdžiu, arba šiuolaikiškai “asmeniniu brand’u”. Atrodo, siužetas ir idėja tikrai paprasti, tačiau pati simbolika sukelia jausmą, kai norisi ir pamąstyti, o gal net kažką atsiminti ir pakeisti pačiame savyje.

Vedybinė sutartis

Antrasis kūrinys, šiek tiek paprastesnis ir tikrai verčiantis nusišypsoti, kalba apie seną kaip pasaulis reiškinį – moters ir vyro sąjungą. Pavaizduoti du vežimai, kurie, turbūt pagalvojote, labiau tiktų mūsų senelių laikams nei mums, puikiai simbolizuoja mūsų kasdienybę ir požiūrį į šeimą. Kad ir kaip bebūtų, tačiau visuomet turime rašytą ar nerašytą sutartį, kurioje užfiksuota ką gausime mainais už padovanotus dalykus. Ar įsivaizduojate šį paveikslą su, tarkime, vienu tuščiu vežimu, o kitu prikrautu? Turbūt tuomet interpretuotume tai kaip nelaimingą meilę arba milijonieriaus sutuoktuves su manekene, tuo tarpu šiame vaizde matome visišką pusiausvyrą kas reiškia, jog sutartis sudaryta  sėkmingai.

Optimizmo pamoka

Šių darbų serija viena mano mėgiamiausių. Kai išgirstame žodį pamoka, dažniausiai tai asocijuojasi arba su nuobodžiai leistomis valandomis mokykloje chemijos pamokoje, arba kokia nors nesėkme, kai tenka mokytis iš padarytų klaidų. Kaip turėtų atrodyti optimizmo pamoka? Vien išgirdus šį žodžių derinį, jau kyla šypsena, kai pamatai tokios pamokos ištraukas, pasidaro dar linksmiau. Optimizmas, man asocijuojasi su vidiniu jausmu, kai pavyzdžiui žiauriai lyjant ir esant visiškai šlapiems batams reikia rasti geros nuotaikos, sušokti ančiukų šokį, arba kai esant labai nepatinkančiam partneriui, nusiteikti su juo gerai atlikti projektą ir tuo džiaugtis, arba, kai labai labai nepasiseka, rasti jėgų viską daryti iš naujo. Kaip vyksta tas optimizmo ieškojimas? Būtent taip – stojiesi į vieną kampą, stojiesi įstrižai, sėdi per vidurį – darai viską, kas tau nebūdinga, bet kas galėtų tave kažkaip talpinti į esamą situaciją ir išmokti joje rasti teigiamų aspektų. Na ką gi, tokios pamokos visada turbūt yra sveikintinos, tačiau atrodo jos visada kažkaip juokingai.

Sustabdyti prabėgantį laiką

Ir vėl daug paprastesnis, šmaikštumu pasižymintis kūrinys. Senyva pora, laukianti romantiškos vakarienės, pasiruošusi du vyno butelius. Geriau įsižiūrėjus pamatysime, jog pora ne viena, jų čia dvi. Kaip kitaip užmiršti apie tai, jog esi senas, o jaunystė liko kažkur praeityje? Pirmas uždavinys – uždengti veidrodžius, antras – paslėpti tai primenančius žmones. Matome prieš pagyvenusią moterį stovintį jauno, išvaizdaus vyro portretą – nesunku nuspėti, jog su juo šį vakarą ir bus dalinamasi vyno taure. Analogiškas vaizdas ir kitame stalo krašte – senyvas džentelmenas su prieš save pastatytu, reikia spėti jaunosios portretu. Romantiška, ką čia bepridursi.

Keisti pasaulį

Pastarasis koliažas, sakyčiau, pasižymi genialia kompozicija ir simbolika. Kokie būna žmonės, kurie keičia pasaulį, laužo stereotipus ir drumsčia nusistovėjusią tvarką? Dažniausiai jie turi skardų balsą, būna labai spalvoti ir pasižymi daugybe išskirtinių bruožų. Jeigu tiesi linija žymi mūsų pilkąją masę ir tvarkingą visuomenę, tai žmonės, kurie tą tvarką keičia, turi būti chaotiški, jų simbolis nepastovi, ekspresyvi, galima sakyti kūrybiška linija. Pasirinkti elementai, tokie paprasti ir taip idealiai atspindi ir tvarką, ir chaosą, ir nestandartinį mąstymą, ir drumsčiamos tvarkos siužetą. Šį autorių reikėtų priskirti ne tik prie fotografijos genijų, bet ir prie interaktyvaus dizaino mokytojų.

Pačiam save kontroliuoti

Šiame darbe paliestas vienas seniausių ir dažniausiai keliamų klausimų nuo pat žmogaus atsiradimo – kas mus valdo, kontroliuoja? Kiekvienoje epochoje ši nuotrauka turėtų atrodyti kitaip. Mino civilizacijoje lėlės siūlus laikytų – stabas arba dievinamas bulius, Egipte – Echnatonas, Antikoje – Dzeusas, Viduramžiais  – Jėzus Kristus, Modernizmo epochoje – surašytas manifestas, o dabar postmodernizme? Pats žmogus. Kai nebetikime niekuo ir vadovaujamės tik savo protu, patys tampome savo siūlus. Iš vienos pusės tai gali būti didvyriška, iš kitos atrodo šiek tiek graudžiai, ir nuotraukoje vyrui sunku išlaikyti pusiausvyrą, atrodo,  jis tuoj tuoj nuvirs. Centrinė kompozicija ir aplinkui esantis peizažas sustiprina melancholijos ir abejonės jausmą, turbūt nėra jau taip lengva pačiam save valdyti.

Dilema

Nebekankinsiu jūsų savo pamąstymais, dar šiek tiek papasakosiu apie patį Gilbert ir paliksiu pasimėgauti kūryba patiems.

“Aš žymiuosi pastabas, aš kaupiuosi, aš palieku viskam šiek tiek laiko susigulėti, tuomet aš nusprendžiu, kurį scenarijų aš įgyvendinsiu. Praleidžiu dvi tris dienas ruošdamas kiekvienai scenai dekoracijas. Rezultatas neturi skirtis nuo mano įsivaizduojamo vaizdinio mintyse. Tai nėra taip lengva, tačiau įgaunu patirties ir darau vis mažiau klaidų.” – komentuoja autorius tuo pat metu kraustydamas pilnas skiaučių su užrašais ir iškarpomis kišenes.

Daug kas Gilbert kūrybą priskiria mažam teatrui. Kiekviena minimalistinė detalė, kiekvienas sukurtas siužetas yra tarsi viso spektaklio, pasakojančio apie pačio autoriaus biografiją, dalis. Kai kurie siužetai gimė iš asmeninės patirties tačiau jie tokie aktualūs mums visiems, jog kiekvienas ras prancūzo kūryboje kažką malonaus, priverčiančio susimąstyti ar nusijuokti. Šis menininkas įrodė, jog pradėti kurti niekada nėra per vėlu, svarbu būti išklausius optimizmo pamokas ir turėti gerą humoro jausmą. Taigi, neskubėkite mėgaudamiesi.

Tapti naudingu

Pasekmės

Svajoklis

Nebūna laimingų menininkų

Ateitis nebuvo tai, kas ji buvo

Keičiasi vėjo kryptis

Įstiklinti

Dievo kerštas

Išlikimas

Sizifo cechas

Rezervacija

Pasaulio valdovas

Nieko nėra tobulo

Žiūrėti į šiuolaikinį paveikslą

Tvarkingas gyvenimas

Pasišalinimas

Daugiau autoriaus darbų galite pamatyti čia.