Apie 30-40 tos pačios šeimos žiurkių patalpinamos viename narve. Joms duodama tik vandens ir po kiek laiko jos išalksta. Natūraliomis sąlygomis žiurkės nežudo saviškių, tačiau nujausdamos mirtį papjauna silpniausią iš savo tarpo, tuomet dar vieną, kitą, dar kitą… tol, kol visame narve lieka viena, pati stipriausioji. Žiurkių gaudytojas toliau duoda vandens šiai žiurkei. Šiuo momentu labai svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką. Kai matyti, jog žiurkei liko gyventi apie pusvalandis, jai išlupamos akys. Tuomet greitą mirtį nujaučianti, panikuojanti ir suagresyvėjusi žiurkė paleidžiama atgal pas savo šeimos narius laisvėje ir žudo visus, kuriuos sutinka savo kelyje tol, kol ja pribaigia stipresnė žiurkė. Štai taip mes Balkanuose naikiname graužikus. — ištrauka iš Marinos Abramovic performanso.
Sėdžiu kambaryje prieš savo monitorių, ir šimtąjį kartą keliu sau klausimą — kiek tokie žodžiai kaip „kūryba“ ir „menas“ gali sutalpinti savyje skirtingų ir tarpusavyje nesuderinamų reiškinių? Kol apsiriboji estetika, linksmumu bei kasdien kartojamu žodžiu „kūrybiškumas“, kuris jau tapo mūsų kartos etalonu, viskas atrodo paprasta. Paroda po parodos, festivaliai su meninėmis dalimis, spalvotos sienos, kūrybiška žiniasklaida, dar kūrybiškesnis ir madingesnis jaunimas, spalvotos pakuotės, smagios reklamos, šaunūs renginiai, mėgiama muzika — tai beveik kiekvieno iš mūsų kasdienis užburtas ratas. Kaip tokiame rate vertinamos besiskiriančios dienos, įspūdžiai, reginiai? Spėju dažniausiai vartojami žodžiai: faina, jėga, nerealu, kūrybiška, gerai padaryta, šūdas, nieko gero, nesąmonė, kaip jaunimėliui gal ir nieko, na ir dar keleta kitų, visiems puikiai žinomų ir pažįstamų žodžių emocijoms reikšti.
Kokiems tikslams darome tokius vertinimus? Kai kurie dalinasi su draugais, kai kurie bijo praleisti konkurento žingsnį, kai kurie tiesiog naudojasi proga pašnekėti, kai kurie pildo nejaukią tylą. O ko iš tiesų verta meno vartotojo nuomonė? Nieko visiškai arba visko. Nieko — žiūrint iš pozicijos, jog tai neturintis išsilavinimo žmogus, neskiriantis žanro nuo žanro, klasikos nuo dabarties, turintis „populiarųjį“ mąstymą, besižavintis viskuo, kas yra nulaižyta ir gražu, mokantis visko po truputį, bet neišmanantis nieko iš pagrindų, nagrinėjantis seniai išnagrinėtas tiesas ir bendrai paėmus norintis kažkuo būti, ką susikūrė savo vaizduotėje ir kuo niekada netaps. Visko, pasirinkus kitą poziciją — banda valdo, mūsų daug, mes visi kūrybingi, mūsų kredo šiuolaikiškumas. Taigi, mūsų daug, mums patinka, kad mūsų daug, mes norime patikti daug žmonių, mums nesvarbu kas jie, svarbu, kad jų daug, nes daug yra gerai. Čia ir atsiranda prieštaravimas — protingų žmonių, tikrai išmanančių ir besigilinančių, visada bus mažiau nei tų, kurie dabar, vakar ar rytoj pagavo kažkokią idėją ir bando iš jos spausti vašką. Tačiau, kadangi mūsų visuomenė vadovaujasi teze — kas gerai daugumai, gerai visiems,turime išvadą, jog esame nevispročių visuomenė.
Nežinau, kiek šios visuomenės „skaito“ mano straipsnį (peržvelgia spalvotas iliustracijas), bet, stebint mados tendencijas, galima daryti išvadą, jog nemaža dalis. Šokiruoti nesieksiu, mano pasirinkta menininkė, manau, besidomintiems bus tikrai ne naujiena. Pagrindinis mano tikslas bus panagrinėti, kam ir kodėl reikalingi tokie aktai ir savęs žalojimas.
Marina Abramovic yra laikoma performansų kūrybos pradininke. Savo debiutą menininkė pradėjo 70-aisiais. Pirminis Marinos keliamas klausimas — kiek gali ištverti kūnas? Pasirodymuose ji visais būdais bandydavo ir alindavo savo kūną. Viename iš jų ant pilvo peiliu įsirėžė penkiakampę žvaigždę, vėliau žaizdą degino, tuomet šaldė — žiūrovai galėdavo stebėti kūno reakciją, ašaras, mimikas, skausmo išraiškas. Visi jos performansai trukdavo ištisas valandas, kartais iki sąmonės netekimo. Viename iš jų, ji gulėjo ugnies apsuptyje, kol dėl anglies dvideginio pertekliaus nualpo. Žiūrovai, tai pastebėjo tik tuomet, kai pradėjo degti merginos drabužiai. Dar vienas pavyzdys, kuomet menininkė praleido ištisą parą plaudama sukapotų galvijų mėsingus kaulus. Smarvė — dar vienas išbandymas kūnui. Savo performansuose autorė nevengė ir medikamentų, kurie trikdydavo kūno veiklą, paversdavo reginį beviltišku. Badymasis peiliais, deginimas, šaldymas, skausmas, kantrybė, kančia — tai pagrindiniai Marinos Abramovic performansų ženklai.
Daugelis iš jūsų turbūt pagalvojote — nesveika. Ir iš tiesų — už savęs žalojimą žmonės dažniausiai uždaromi vienutėse.
“The Star” (Žvaigždė) 1999. Kiekvieną kartą, kai Marina susižeidžia, ima kitą peilį ir žaidimą tęsia.
Atsiribojus nuo vienučių ir nesveikumo, pažvelkime į merginos biografiją. Abu Marinos tėvai buvo antrojo pasaulinio karo partizanai. Įdomus biografinis faktas, jog kai šeimą paliko tėvas, motina namie įvedė karinę tvarką — Marina ir jos brolis turėdavo būti namuose iki 22 valandos vakaro, tokiu rėžimu menininkė gyveno iki 29 metų. Marina ir pati teigia, jog ganėtinai ironiška yra tai, jog visi jos performansai, laviravimai tarp gyvenimo ir mirties, buvo atliekami iki 22 valandos.
Jau žinant keletą biografijos faktų, galima išsiaiškinti kai kurių simbolių reikšmę, priskirti juos vienai ar kitai pasipriešinimo formai. Ginklai, antrojo pasaulinio karo simbolika, citatos iš istorinių faktų — visa tai kalba apie asmeninius išgyvenimus. Tačiau, ne viskas taip paprasta, menininkė neapsiriboja vien vaikystės traumomis. Dažnai nagrinėjama tema yra ir menas, „Art must be beutiful. Artist must be beutifull“ — autorė kartoja šias frazes ištisas valandas, tuo pačiu šukomis rauna sau plaukus. Toks reginys, skuba balse, plaukų rovimas, kuris dažniausiai asocijuojasi su psichiškai nesveikų žmonių veiksmais kelia žiūrovui nerimo, absurdo ir pasipiktinimo jausmus. Tačiau kelti neigiamus jausmus gali daug kas, kartais užtenka žodžio, garso. Kritika visuomenei, kritika supančiam pasauliui, ekscentriškumas, nuogas kūnas, iššaukiantis elgesys — patinka tikrai ne kiekvienam, tačiau tai gali būti raiškos forma. Bet visgi kyla klausimas — kodėl to neužtenka, kodėl savęs žalojimas?
Receptas
Atsakyti į šį klausimą yra itin sunku, galima tai vadinti sadomazochizmu, galima galvoti, jog taip norima atkreipti dėmesį į savo idėją. Kaip ten bebūtų, bet yra dar vienas niuansas — koks turi būti žmogus, kokia asmenybė, koks mąstymas, kad galėtų taip atsiduoti ritualui, kęsti tokį skausmą, žaisti su destrukcija. Kaip įsivaizduoti paprastą bendravimą su žmogumi, kuris kelias paras praleidžia plaudamas galvijų kaulus, vadindamas tai apsivalymo ritualu, kuris su partneriu kvėpuoja vienas kitam į burną kol abu nualpsta dėl deguonies trūkumo?
Jeigu aš arba jūs panorėtume atlikti tokį ritualą, ar užtektų drąsos, pasiryžimo? Kuo reikia tikėti pačiam save kankinant, kaip jaustis kai viskas baigiasi? Žvėriškumo ir šleikštumo yra kiekviename iš mūsų, tačiau savęs žalojimas daugelį nuvedė priešinga linkme nei šlovė. Stebint tokius performansus, kyla klausimas ar tikrai ligoniai yra tie, kuriuos laikome ligoniais? Galbūt medicina daro didelę klaidą, galbūt mums suprantamas „nesveikas elgesys“ tėra viena iš būsenų, kurią išmokstama valdyti? Žinoma, galima prieštarauti, tačiau kaip tada paaiškinti Marinos Abramovic pavyzdį? Ji nevaidina, tai ne teatras, tai ne mimezis ir ne siurrealistinė iliuzija, tai realus sveiko žmogaus pasinėrimas į destrukcijos būseną ir vėlesnis pasitraukimas iš jos.
Asmeniškai nevertinu tokios kūrybos neigiamai, ji turi per daug paslapties, per daug prieštarauja normalumo ir nenormalumo sąvokoms. Neseniai kalbėjome apie “Vienos akcionizmą”, Marinos Abramovic pradėtas judėjimas vadinamas „Balkanų Baroku“. Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie judėjimai būtų atskira tema, na, o šį kartą užbaigsiu savo mintį taip ir neradusi tikslaus atsakymo.
Kairėje — performansas, kurio metu atlikėjai kvėpavo vienas kitam į burną tol, kol organizme neliko deguonies ir abu krito be sąmonės. Vyrauja interpretacija, jog taip vaizduojama dviejų žmonių vienas kitam keliama destrukcija. Dešinėje — Marina Abramovic su žaizda ant pilvo šaldo savo kūną iki mirtinos temperatūros.
Pavojingi žaidimai
Paroda, kurios metu lankytojai galėjo patekti į salę tik praeidami tarp dviejų nuogų kūnų
Daugiau autorės performansų galite pamatyti čia.
Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!
Komentarai (26)
Ištikrųjų tai truputi pradeda pabosti jūsų ta keista pozicija panašaus pobūdžio straipsniuose:
keletas faktų (mušė, žudė, pjovė, žalojo…) ir šiek tiek daugiau asmeninių konvulsijų šiais klausimais.
Tai jeigu nesivirškina, gal ir nereikėtų bandyti valgyti ir šerti kitus?
Sketchbook, mano manymu, straipsnyje pristačiau pakankamai faktų, atskleidžiančių menininkės kūrybą ir simbolius. Nemanau, kad reikia surašyti papunkčiui ką įsipjovė ir kaip nualpo, daug ką galima atpažinti ir pačiuose performansuose, jei jau apie menininkę girdi pirmą kartą.
Mano pamąstymų daug, todėl, kad šį kartą man labiau rūpėjo problematika, o ne biografiniai faktai. Nemanau, kad asmeninė nuomonė yra blogai, nors jei nepatinka, tai pristatomųjų straipsnių pilnas internetas. Jeigu pabosta galima ir neskaityti, linksminti nieko nesiekiu :)
Biški ne tai turėjau omeny. Šiap tiesiog pastebėjau, kad meno duobėj karts nuo karto atsiranda tokiu strapsnių apie “šokiruojančius” meno pasireiškimus (vargas, nitch…). Ir kas man užkliuvo, kad meno duobė niekaip neperlipa per šitų reiškinių slenkstį. Viskas kas iš tų straipsnių išeina tai klausimas “kam mene smurtas?” o toliau niekaip. Tiesa sakant ir į ši klausimą kažkaip neišeina atsakyti ;)
Taigi, ir šiame straipsnyje pasigedau Marinos Abramovic, jeigu jau pavadinime ji paminėta. Man pasirodė tavo pamastymai per daug bendro pobūdžio. Nenoriu faktų, noriu įžvalgų!
Na, matai reikia būti tikrai kategorišku, kad galėtum priskirti tokią kūrybą juodai arba baltai spalvai. Aš užsiminiau apie simbolius, užsiminiau apie psichoanalizę, kuri atsako į keletą klausimų kodėl autorė idėjas reiškia tokia forma. Net nemanau, jog tikslus apibendrinimas yra, tos labai apibrėžtos įžvalgos būtų per daug paprastos, čia žaidimas tarp realybės ir pasąmonės, tarp sveikumo ir amoralumo. Minėjau, jog tokia išraiška per daug prieštarauja priimtoms sąvokoms, deja savo sąvokų kol kas pateikti negaliu. O kaip tu pats vertini tokią kūrybą? Ar turi kitokių įžvalgų nei tik įprastos “nesveika” arba “afigienai”?
deja, deja, net labai suglumino autorės perspausta įžanga. “populiarusis mąstymas”? tokių, kurie domisi menu, nėra tiek jau daug, joks čia mainstreamas. Gyvenu Kaune ir įvairiuose meniniuose renginiuose sutinku vis tuos pačius veidus, ty žmonės, kurie tikrai domisi, lavina save, ir, sorry, nevartoja tokių “afigienai”, tokie gal labiau iš gyvenamųjų rajonų neišlipančios, saulėgrąžas gliaudžiančios liaudies tarpe skamba. na nzn, pati paskaityk, ką parašei (pvz protingi – tik tie, kurie reguliariai domisi (menu), tai visi kiti kokie tada?). Čia tikrai ne iš neturėjimo, ką veikti parašiau, o tiesiog nustebinta nenuoseklumo, neišbaigtumo ir ypatingo kategoriškumo. Linkiu sėkmės rankiojant mintis į rišlų “daiktą”, cheers ;)
Deja, mano nuomonė kitokia, “kūrybiškumas” ir buvimas “menišku” tikrai dabar yra “ant bangos”. Kiekvienas, kas tik netingi, kalba apie kūrybiškas idėjas ir kūrybiškumo reikšmę. Būtų įdomu sužinoti kokie tie jūsų “meniniai renginiai” Kaune. Ir koks tas domėjimasis bei gilinimasis. Man labai patinka, kai žmonės kas antrame žodyje vartoja žodį konceptas ir postmodernas, o paklausti kas yra konceptualumas net nežino ką tai reiškia, arba galvoja, jog užtenka pasivaikščioti po tokio miesto kaip Kaunas “meninius renginius” bei pasipuošti dar viena vintage detale ir jau būsi “kitoks”, “gilus”, “kūrybiškas”. Jei kūryba ir menas nėra ant bangos kaip jūs man tada paaiškinsite begales pavyzdžių, kuomet įvairūs vadybininkai, technologai ir fizikai staiga tampa “kūrybiškais” ir pradeda vystyti “kūrybiškus” projektus bei skambiai kalbėti apie jų neišsemiamą reikšmę mūsų visuomenei? Iš vis kalbėti apie tai, jog aš lankausi meniniuose renginiuose yra beprasmiška, Lietuvoje iš begalės esamų renginių vertų dėmesio geriausiu atveju yra 10 procentų, tad turbūt labiau reiktų didžiuotis tuo, jog į renginius nevaikštai.
Beje, kad kūryba ir menas yra mainstream’as sugalvojau jau ne aš, yra įvesta sąvoka kaip “kūrybinės industrijos”, siūlyčiau ja pasidomėti. Cituoju ištrauką:
“Kultūros ir kūrybos sąvokas politikai naudoja kaip instrumentus siekdami pritraukti daugiau investicijų, skatinti eksportą, inovacijas < ...>. Kūrybinių industrijų kontekste vis dažiau niveliuojamos profesionaliojo meno, komercinės ir nekomercinės kultūros sąvokos.” – Skaidra Trilupaitytė.
va va, o prie ko čia Abramovic? :)
Ir dar, Gintare, jeigu atsakyti, kaip aš pats vertinu tokią kūryba, tai trumpai atsakyčiau, kad labai teigiamai, kaip stiprias, išraiškingas, metaforiškas konstrukcijas, kaip medžiagą naudojant kūną. Kiekviename darbe atskirai ir visoj kūryboj bendrai, manau galima labai daug ką pastebėti, bet straipsnį rašau ne aš :)
Tai būtent todėl, kad rašai ne tu, jis ir parašytas kitokia nei tu įsivaizduoji stilistika. Savo atsakyme tu išreiškei, kad vertini teigiamai ir tiek. bet kaip tiksliau tu supranti kūno žalojimą kaip išraiškos priemonę, kodėl neužtenka kitų išraiškos priemonių? Ar gali atsakyti į klausimus, kokia turi būti asmenybė ir kaip ji mąsto, jei atlieka tokius performansus? Manau, tas pastebėjimas atskirų tematikų ir simbolių nagrinėjant kiekvieną performansą atskirai tėra lengviausia dalis, todėl to ir neplėtojau, tai daug kam jau žinoma, juk menininkė priskiriama klasikai.
Tai Gintare, ar nori pasakyti, kad apie Abramovic kūrybą neturi ką pasakyti nuo savęs, todėl nagrinėji tik faktą, kad ji žalojasi ir tai bendrąja prasme, bet straipsnį įvardyji, lyg jis būtų apie ją?
Kokia turi būti asmenybė ir kaip ji mąsto, jei atlieka tokius performansus? Galiu atsakyti labai paprastai, ta asmenybė turi būti menininkas.
Kodėl neužtenka kitų išraiškos priemonių?
Kaip manai, o kodėl pvz. Picasso neužteko akademinės tapybos?
Na žinai, tai dabar pradėsime gilintis kas yra menininkas? Man neužtenka tavo pasakymo, kad tai yra menininkas. Čia tas pat, kas susisteminti begalybę į apibrėžtą savoką. Jei jau sakai, kad ta asmenybė turi būti menininkas, tai aiškink, ką tau šis žodis reiškia. Nes tai nėra aiški ir visiem suprantama definicija. Kaip, tavo manymu, aš – žmogus, kuris tavęs nepažįsta turėčiau suprasti ką tau simbolizuoja žodis menininkas?
Pikaso technika, akademinė tapyba ir visos kitos išraiškos priemonės bendrai paėmus, manau, šiek tiek skiriasi nuo savęs alinimo iki sąmonės netekimo.
tu pati užvedei ant šito klausimo… į tokį klausimą “Kokia turi būti asmenybė ir kaip ji mąsto…” aš negaliu atsakyti kitaip negu atsakymu “va tokia”. Kitaip sakant, šiuo atveju į klausimą kas yra menininkas galiu atsakyti – Marina Abramovic. Jeigu tau rūpi kažkokie konkretūs menininko bruožai, stebėk ją. Jokia definicija aiškiau to nepadės suprasti.
Dėl išraiškos priemonių manau labai klysti, tapyba nėra toks nekaltas užsiėmimas, kaip gali pasirodyti.
Kažkoks keistas straipsnis. Mieloji Gintarė pradėjo tekstą Abromovic performanso ištrauka ir tada iškart šliūkštelėjo kelias pastraipas vadinamosios „kritikos“ nevykeliams meno ėdikams, ar meno simuliatoriams. Kritikuojant apsieita su keliais populiariais „pravdos jaunimo“ žmogiukų įvardinimais. Jei būčiau ne iš Lietuvos, pagalvočiau, kad visą mažos šalies erdvę ir sudaro: krūva bukapročių, kurie mėgsta spalvas ir neurotiškai kartoja: „afigiena“ bei maža, bet žvėriškai intelektuali Gintarės chebra. Tada tai visuomenei, kuri skaito straipsnį, bet, suprantama, yra labai nenuovokūs ir priklauso pirmajai grupei, pasiūloma skaityti toliau, samprotaujant, kam gi reikia savęs žalojimų meno vardan. Aišku, toji visuomenės grupė nieko ir nesupras, nes ji gi kaip teletabiai mėgsta patogumą, spalvas ir paviršutiniškumą. Toliau – Marinos pristatymas ir reziumė. Tas reziumė irgi labai keistas savo reziumė nebuvimu.
Tad…koks buvo šio straipsnio tikslas? Paviršutiniška ir taip Lietuvoje labai vangaus (Gintarė bais užsiciklinus ant pravdiškumo, kuris vešliausias tik Vilniuje) meno vartojimo kritika? Trumpas Abromovic pristatymas, kurią ir taip visi žino (čia tie, kur Gintarės chebroj)?
Na, kolegos, nepriimkite visko taip asmeniškai. Artimiausiu metu pažadu parašyti įdomų ir turiningą straipsnį. Kartais taip atsitinka, jog susiduri su daugybę žmonių, kuriuos ir apibūdinau, tai nereiškia, jog stengiausi kažką pažeminti, tiesiog norėjau išvengti tokių pasipiktinimo ir žavesio diskusijų, kurios kyla kiekvieną kartą meno duobėje kai tik prabylama ne apie estetišką ir saldų meno kūrinį.
Galite pavadinti šį straipsnį eksperimentu, nes būtent tokių diskusijų ir tikėjausi. Matau neaiškus dėstymas ir chaotiškumas atkreipė dėmesį :)
Nepamirškite, kad tai yra tinklaraštis (kiekvieno autoriaus atskiras dienoraštis). Beje, ačiū visiems kas išreiškė nuomonę, tikiuosi jos sulaukti ne tik tuomet, kai kyla nepasitenkinimas, bet ir tada, kai nagrinėsime aktualią problematiką.
Hmm..
Cia apie Marina Abramovic kalbama ar apie kazkokius tarpasmenius santykius…
Aš vakar per TV6 žiūrėjau tokič laidą apie visokius neįtikėtinus dalykus (Riplio laida) ir ten rodė, kaip vienas žmogus vaikščiojo pjūklų dantukais. Visai panašu pasirodė į šios meninkės, tarkim, veiklą.
Man kilo klausimas – kada kažkoks veiksmas tampa performansu? Ar viskas priklauso nuo autoriaus? Kodėl to žmogaus, vaikščiojančio pjūklais , veiksmo negalima pavadinti performansu, o Abramovič performansų – cirko pasirodymu?
Mane taip pat domina ši tema, kada tai vadinama performansu, kada cirku, o kada tiesiog uždaroma už savęs žalojimą?
Mano manymu, visų pirma svarbi visuomenės ir tave pastebėjusių žmonių nuomonė. Pvz.: vienas iš avangardinės dramos pradininkų J. Jenet buvo nuteistas už nusikalstamą veiklą mirties bausmei, bet kadangi jo kūrybą pastebėjo garsūs to laiko menininkai, jie jį tiesiog ištraukė.
Laikas ir vieta taip pat svarbu. Kaip nusiteikusi visuomenė. Dažnai mąstantys moderniau labai nukentėdavo, nes jų tiesiog nesuprasdavo. Aš kuo toliau gilinuosi, tuo labiau pastebiu, jog būtent pasibaigus pasauliniams karams atsirado terpė tokiam menui, manau tai galima sieti su psichologine žmonių būsena.
Kodėl tai vyksta dabar? Postmodernizmas keista epocha, bet masina savo kanonų nebuvimu.
penintu, kodėl negalima pavadinti performansu? galima. Tai ir yra performansas, bėda, kad žmonės prisigalvoja visokių terminų ir patys nebesupranta apie ką eina kalba. Siųlyčiau į daiktus žiūrėti pagal tai kokie jie yra, o ne pagal tai, kaip jie vadinasi ir pagalvoti, ar vaikščiojimas pjūklo dantukais, emociniu poveikiu, simbolinėm prasmėm, dramatizmu, stilium… gali lygintis su Abramovic kūryba?
Gintare, ką turi omeny sakydama “tokiam” menui? Kuom tas toks menas yra kitoks nei kitas menas?
Bet tas cirkininkas savo pasirodymų nelaikė performansais. Vadinasi viskas priklauso ne nuo autoriaus, o nuo žiūrovo. Čia tas pats, kas nagrinėti kokį kūrinį per literatūros pamokas ir surasti visokių prasmių, simbolių, apie kuriuos autorius gal net ir nepagalvojo.
Ar tas pasirodymas nebebūtų performansas, jei paaiškėtų, kad cirkininkas demonstruoja pėdų odos tvirtumą ir nieko daugiau?
Turėjau omeny, kad anglų kalboje žodis performance naudojamas visokiem pasirodymam įvardinti – teatro, cirko ir t.t. Tai tas cirkininkas turbūt, kad laikė savo pasirodymą performansu :)
Įsivaizduokim, kad jeigu tai būtų ne cirko ir meno pasirodymų lyginimas, o kažko aiškiau atskiriamo, pvz. koncerto ir spektaklio. Tai ar pažiūrėjęs koncertą tu keli klausimą ar tik čia kartais nebuvo teatras? Arba pažiūrėjęs spektaklį nesakai – čia kažkaip labai panašu į koncertą, turbūt čia šūdas. Tai taip pat ir čia, koks skirtumas, performansas ar chujormansas, žiūri ką matai ir viskas. Jeigu tau cirko pasirodymas sukelia daugiau minčių negu meno pasirodymas tai ir gerai. Kiekvienas turi teisę viską suprasti savaip, menininko ketinimas nėra dogma, atsitinka ir taip, kad pats menininkas prasčiau supranta ką padaręs.
Pagalvok, kaip atsiranda terminai. Pastebimas kažkoks naujas reiškinys, tendencija ir jis kažkaip pavadinamas, ar ne? Bet po to atsitinka kestas dalykas, procesas pasidaro atvirkščias, pavadinimas jau yra o atsiradę dalykai taikomi prie to pavadinimo. Kažkas panašaus, kas galvoti – kažin ar šitas gimęs kūdykis yra Petras ar Juozas.
Kaip manai, kodėl nekyla klausimas, ar Abramovic savo pasirodymus laiko performansais? Pvz. Mačiūnas savo veiklos apskritai nevadino menu, o kokioj knygoj gali perskaityti ir kitaip, tai kame čia teisybė?
Žmonės visada bando pabėgti nuo nemalonių jausmų, kažkokių šlykščių dalykų, bando išvengti situacijų, kurios gali sukelti neigiamas emocijas. Tai kaip estetiškas menas sukelia tuos geruosius jausmus, tai toks menas, atvirkščiai- supažindina žmogų su nemaloniais. Vien dėl to man patinka Abramovic performancai. Kam bėgti nuo jausmų, kurie yra mumyse ir niekur nedings? Reikia išmoksti su jais susigyventi. Gal kai pradėsim dažniaus juos jausti, tada išmoksime juos suvaldyti ar kažkaip, tiesiog geriau pažinsime save. Tai ir tie pasakymai “nesamone” ir pan. parodo bėgimą.
O kitas dalykas, kodėl žaviuosi ja, nes, kaip ir Abromivic mane domina – kiek žmogaus kūnas gali ištverti? Kiek tas tavo vidinis “aš” yra priklausomas nuo fiziologijos? Kaip pajausti tą ribą?
Tokiais performancais Abromivic galbūt bando atrasti ta vidinį “save”. Ji suvokia savo kūna, tiesiog kaip įrankį, kažkokį savo apvalkalą ir eksperimentuoja su juo. O reakcija- “fuuu, žaloja save, kaip baisu, nu čia jau kraštutinumai”, bet tai jos kūnas, ir ji gali daryti su juo ką nori. Čia tas pats kas vertis auskarus ar darytis tatoo- taip pat save žaloji, tik dar blogiau- be idėjos. O Marinos iškelta idėja man labai idomi.
Nepatiko straipsnis. Kazkoks tai vistos pakudakavimas. Jei autorei tokia kuryba nepriimtina arba nesuprantama, tai kam apie tai apskritai vapet. pritariu sketchbook isakytoms pastaboms.
Donata Kiaunyte, matau iki šiol laikote man pagiežą už jūsų straipsnio „Miesto Iq“ sukritikavimą, daug jis sukėlė diskusijų, ir turbūt jums taip įstrigo, jog net dabar bandote rasti archyvuose prie ko prisikabinti. Geriau prieš pradėdama komentuoti, iš pradžių būtumėte perskaičiusi visą straipsnį iki galo, o ne šiaip svaičiotumėtės asmeniškumais. Tiems, kam įdomu tai tas straipsnis čia, perskaičius suprantama ir iš kur ta pagieža, šmaikštu: http://menoduobe.com/2009/02/1.....ri-stiliu/
Kolege, ne visai tiksliai sukonspektavote paskaitos medžiagą, matyt dėstytoja suskubėjo, o Jūs tuo metu rašėte tą pafilosofavimą apie kažką kur rašėt pradžioje… Suprantu, kad mūsų nemoko KAIP rašyti recenzijas ir straipsnius, bet čia net bendrą išsilavinimą turinčiam žmogui būtų matomas logikos rašymo stiliuje nebuvimas. Todėl kyla klausimas: ar rašyti daug reiškia rašyti gerai? Jei rašote gerą straipsnį, tai nedėkit tokio menkaverčio, nes užuot sužinojusi kažką naujo apie žinomą menininkę tik laiką sugaišau…
Ir dar. Jūsų “įžangoje” išsakytos mintys rodo virimą savose sultyse, toj pačioje “chebroje” buvimą visą parą. Siūlyčiau paįvairinti savo gyvenimą ir praplėsti akiratį, gal tuomet atrasite, kad yra ne tik tie, kuriem menas yra “afigienas”…
Ir čia tik kolegės patarimas ateičiai ;)
Lina, nežinau kas jus ko moko, tačiau aš mokausi pati ir lygiai taip pat pati ieškau savo rašymo stiliaus. Konspektų aš jokių nedariau, beje ar šiais laikais pas mus dėstoma apie šiuolaikinį meną? Logikos rašymo stiliuje nebuvimas? Jūs man paaiškinkite ką mene, interpretacijoje, savo nuomonės reiškime ar tuo labiau postmodernizme reiškia logika? Mane juokina žmonės, kurie gyvenime nebuvo susidūrę su logika, nesupranta nei vieno matematinio uždavinio, tačiau rėkia kaip viskas nelogiška. Logika turi būti apibrėžta – rašymas, jausmai, nuomonės ir patyrimai, nebūna apibrėžti. Tai terpė, kurioje logika nėra būtina arba netgi vengiama.
Kažką naujo apie žinomą menininkę? Klausykite, ką jūs galite sužinoti naujo apie tai, kas yra istorija? Nebent galite sužinoti tik tuo atveju, jei tos istorijos nežinote.
O asmeninės įžvalgos, ar jos būna naujos arba senos? nebent lygintume asmeninių išgyvenimų originalumą ir naujumą, norėjote pasigirti, kad jūsų naujesni nei mano? Tebūnie, man tai neįdomu.
Jūs man siūlote paįvairinti savo gyvenimą susipažįstant su jūsų asmenybe? sakote jums menas nėra „afigienas“ ir praplėsite mano akiratį? :) O gal atsiųskite man savo CV?
Man tai patiko šitas straipsnis. Gal šiek tiek ir padrikas, trūksta nuoseklumo, bet kalbant apie tokią meno formą, manau, neatsiejamai reikia kalbėti ir apie meno vertinimą, ir šią problemą iškėlė Gintarė straipsnyje. Lina, galėtum parašyti straipsnį, ir parodyti savo išprūsimą jame, ar netgi parašyti straipsnį remdamasi ar prieštaraudama Gintarės nuomonei. Būtų idomu.
Labiausiai juoką sukėlė komentaro pabaiga:]] ooo taip, žmonių Lietuvoje apsišvietusių ir suprantančių tokią kūrybą” labai daug”. Dauguma studijuojančių menotyrą nesupranta ir nenori suprasti. dar vakar kaip tik straipsnį užmačiau “Lietuvos ryte” apie J. Mačiūną antrašte- “Lietuvoje- juokdarys, pasaulyje- žvaigždė”(ar kažkaip pan.). daug ką pasako.