Jau keletą savaičių gilinuosi į postmoderną bei moderną, labiausiai atkreipdama dėmesį į tarpdiscipliniškumą mūsų laikmetyje. Kaip visada, viskas pavyksta priešingai nei planuoju. Taip ilgai kaupiausi rimtam ir daugeliui turbūt nuobodžiam straipsniui, o štai, kai prie jo prisėdau, akį ir mintis atitraukė Andre Butzer. Kažkada teko diskutuoti apie tai, jog išmokus visas taisykles, tobulai įvaldžius akademinį piešimą, menininkui yra ypatingai sunku grįžti prie vaikiškos laisvės ir paprastumo. Taigi, šį kartą pakalbėsime apie terliones ir jų žavesį.
Ko gero visi puikiai atsimename darželio laikus, kai pats „kiečiausias“ vaikas grupėje būdavo tas, kuris turėdavo daugiausiai skirtingų spalvų flomasterių. Tie, kuriems pasisekė, turbūt iki šiol turi savo primargintus ir prikeverzotus sąsiuvinius. Bet pabandykite dabar, šiuo metu paimti pieštuką į rankas ir linksmai pakeverzoti. Greičiausiai pasirodys, jog anksčiau buvote geresnis piešėjas nei esate dabar. Kaip tik atsiminiau vieną pasakojimą apie darželį, kuomet auklėtoja paklausė mergaitės ką ji piešia. „Dievą“ — atsakė mergaitė. „Bet niekas nežino kaip atrodo Dievas“ — paprieštaravo auklėtoja. „Po minutės jau žinos.“ — atkirto vaikas ir vėl kibo į darbą. Ko jau ko, bet drąsos kurti netrūksta beveik visiems vaikams. Gal būtent ta drąsa bei laisvė ir leisdavo mums nepersistengiant piešti baubus, žmones žaliom galvom, šunis su penkiomis kojomis ir kitus keisčiausius padarus…
Kai kam gali būti keista tokias darželio lygio keverzones, matyti besipuikuojančias ant prestižiškų galerijų sienų. Teko matyti kaip žmonės piktinasi, purkštauja ir sukdamiesi žengia laukan iš „meno mekų“, išvydę ką nors atlikto ne pagal Da Vinčio kanonus. Na, bet nūnai tai jau tapo retenybe (aišku ir ši savotiška tolerancija turi savo blogųjų pusių). Praktika rodo, jog didelis visuomenės dėmesys ir populiarumas suminkština net ir didžiausių snobų širdis. Lygiai taip pat kaip avangardas, kuriam visi taip priešinosi, buvo pripažintas ir pradėtas vertinti pikčiausių kritikų. Lygiai taip pat pripažįstama viskas, ką tik sugeba gerai apdainuoti „socialūs“ ir „asocialūs“ žurnalistai, apipavidalinti didieji dizaineriai ir paskelbti apsukrūs marketingistai.
Na, bet ką čia aš kalbu, grįžkime prie Andre — šis stilius menotyrininkų buvo pakrikštytas „Mokslinės fantastikos ekspresionizmu“ ir dabar linksniuojamas kiekvienoje menininko parodos recenzijoje. Taigi, didieji kritikai būkite atsargūs ir, prunkšdami į taktą, apgalvokite kiekvieną savo žodį.
Menininkas gyvena netoli Berlyno, ten kuria savo „linksmuosius draugus“ ir aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Sakoma, jog įkvėpimo jaunas tapytojas sėmėsi iš pop art’o stilistikos, grafiti nerūpestingumo ir ekspresionizmo manieros. Jo darbai pasižymi išskirtiniu judesiu, laisvu potėpiu ir lyg tik ką nužengusiais iš išprotėjusio fantasto vaizduotės personažais. Pats autorius pasakoja, jog visada domėjosi judesio raiška plokštumoje, juk viskas aplink mus juda, keičiasi, kuria skirtingas nuotaikas.
Kai kurie meno vartotojai teigia, jog Andre vaizduojamas pasaulis absurdiškas, netgi kraupus ir iškrypęs. Iš tiesų vaikiškos technikos ir keistokų motyvų kontrastas suteikia autoriaus darbams netikėto kraupumo. Dailininkas mėgsta maišyti šiuolaikinių ikonų, tokių kaip Peliukas Mikis atvaizdus su senųjų dailininkų, tokių kaip Munch’as, garsiųjų paveikslų motyvais. Reikia pastebėti, jog A.Butzer nepirmas menininkas griebiantis šiuolaikinius kapitalistinius avatarus savo menui kurti. Bet kokiu atveju, kaip straipsio pradžioje minėjau, asmeniškai man šis autorius imponuoja savo nevaržoma atlikimo technika priartinančia mus prie pat tikrojo piešimo šaknų.
Artimiau su darbais ir netgi jų faktūra galite susipažinti šiame unikaliame video įraše:
Komentarai (16)
Gintare, aš su tavim nesutikčiau. Manau, jog paragavus akademinio piešimo ir daugybės taisykliu, kaip tik norisi kūrybinės laisvės ir kuo daugiau abstrakcijos :)
Tereikia nemokėjimą pavadinti mokėjimu ir kaip jokių pastangų į kūrybą dėti nereikia, pamėtai dažų prisilakęs – juk tada išties viską moki ir tie laikai kai išties mokėjai tapyti savaime sugrįžta, galvoti tokiu atveju irgi išvis nereikia, juk betkoks galvojimas trikdo mokėjimą, ir galvojančios asmenybės absoliučiai egzistuoti, savaime suprantama, negali, asmenybės – tai bachterijos ir moliuskai – visatos tobulybė – ameba, kūryba – tai paties katik iššikto šūdo valgymas ir paskui be pertraukos besitesiantis jo virškinimo ir gimdymo, bei po to beabejones teisingo valgymo procesas. Šaunu – klestime, gal ir neverta mums grįžti į tuos laikus, galbūt geriau grįžkime į tuos laikus kai išvis nieko nedarėme, o tik mamyčių čiūčiuojami darėme į kelnes – tada mes buvome vertingiausi visomis prasmės, taip pat ir kūrybinėmis.
jeigu labai domina kūrybinė laisvė ir abstarkcijos tai kam tu tada vaikštai į muziejus ir, taip sakant, domiesi menu. Iškirpk betkurį tau matomo vaizdo kvadratėlį ir gausi puikiausią abstrakciją. Jeigu sakai ir nieko nepasakai tai ar išvis verta sakyti ir virpinti orą?
Aš šitose terlionėse nieko nepamačiau apart terlionės, jūs manot, kad betkuris statybininkas nepaterliotų panašiai? Ai jūs čia įžvelgiat savitą spalvų pajautimą ir įspūdingą bei begalo ekscentrišką tapytojo asmenybės charakterį ir manote, kad aš išviso nieko nesuprantu ir kad pats dirbu statybose?
su kuo tu čia šnekiesi?
Romanai, čia gali pykti ar nepykti, tenka pripažinti, jog gyvename postmodernizmo amžiuje, o ne antikoje, kai menas turėjo atitikti trijų vienumų taisyklę ir svarbiausias vertinimo kriterijus buvo estetika. Taip, šitos tavo vadinamos terlionės yra laikomos kūryba, o kaip tu įrodysi, jog tai ne kūryba? Kaip tu įrodysi, jog juodas taškas baltame fone nėra didžiausias kūrybos talentas, o Mona Liza tėra kažkokia kopija ir nieko neverta nuo tada, kai atsirado fotoaparatas?
Statybininkas? O kaip tu įrodysi, kad tas statybininkas nėra menininkas? Norint kažką spręsti apie kūrybą, tenka susitaikyti su dabartimi ir tuo, jog nėra hierarchijos, yra tik nuomonės ir nuomonių šalininkai.
Gintare, aš tikrai nesu nusistatęs ar kaip nors neigiamai nusiteikęs dėl abstrakcionizmo ar šiuolaikinės tapybos suvokimo šiais ar kitais laikais, suvokimas keičiasi ir tai labai natūralus ir netgi, aš manau, sveikintinas dalykas, aš tik nepritariu šiai autoriaus išsakytai pozicijai, kad geriausiai tapo ką tik gimęs kūdikis, arba šiaip ar taip nemąstančios, tik visomis kryptimis išmėtančios dažus rankos. Kam reikalingas menas, aš manau, tam kad kalbėtų, o kam kalbėti jeigu tavo kalba yra tik beprasmis triukšmas? Aš pasisakau prieš atbulinį meno vertinimą, kai visiškas niekalas, betkam nesunkiai įvykdomas iškeliamas į dausas ir pradedamas dievinti, laikomas sektinu pavyzdžiu, naujos srovės atsiradimu, kaip tai jau vos ne akmens amžiui šiuolaikinės tapybos kontekste dar iki šiol yra daroma su Kazimiero Malevičiaus juoduoju kvadratu, ačiū, aš manau, užtenka pasauliui tokių atradimų, manau, kad ir tapyboje jau seniai metas vystyti mintį, užteks šlovinti statybininkus ir dažytojus.
Na, aš nematau kuo nepritarti tavo nuomonei, tačiau taip jau yra, kad neegzistuoja tiksli hierarchija kaip vertinti meno kūrinį, o tą idėją, jog geriausiai tapo vaikai, kurie visiškai išlaisvina savo fantaziją, sugalvojau ne aš, pasąmonės išlaisvinimu ir atsigręžimu į primityvumą jau rėmėsi siurrealistai, vėliau tuo sekė daug naujai atsiradusių meno šakų. Aš irgi manau, jog konceptas yra labai svarbu, bet kaip tu įrodysi, jog čia nėra koncepto, gal tiesiog tu jo nematai? Žinoma, galima skirstyti viską į gerą ir blogą, galima kritikuoti, bet tai dar nereiškia, jog tokie darbai nebus vertinami kitų arba išnyks ir nebus kuriami.
Aš bent jau šioje pačios komentuojamoje parodoje nieko naujo tikrai nematau, paskui ką čia reikėtų sekti? Vaikai tapo greai, sutinku, bet sutik ir su tuo, kad jie dar tikrai nėra asmenybės, gal ir galima būtų sekti paskui juos, bet kažkokios tai ypatingos vertės ar juo labiau kažko tai naujo tame vaikų sekime tikrai nematau. Aš už tai, kad kiekvienas dailininkas būtent save laikytų lyderiu ir kiekvienas pats formuotų naują šaką arba srovę.
Teisybę sakai Romanai, ne vaikų tapyba yra menas, o subrendusių asmenybių sugebėjimas atsiriboti nuo išorės ir grįžti prie pradinio taško. Manau autorė tą ir turėjo omenyje.
Nesutinku tik dėl grįžimo į pradinį tašką, negi mes visi matome tik pradžią, ateities tada išviso turėtų nebūti, jei tikėti tavo, Aleksandrai, teorija dėl grįžimo į pradinį tašką, tai tada reiškia tu manai, kad be pradinio taško daugiau absoliučiai niekas neegzistuoja. Aš manau, kad atėjo laikas visiems meninkams pamiršti visas nostalgijas ir daugiau neatidarinėti parodų, kurių pradžioje yra žodis “prisiminkime”, aš tikiu rytojum ir galvoju tik apie tai kas bus, o ne apie tai kas buvo, praeities juk betkokiu atveju nesugrąžinsi, į tuos laikus kai “mokėjai” vistiek nesugrįši, tai manau, užtenka mums be atvangos gręžioti galvą atgal, atsisukęs atgal nematai, kas yra priekyje ir taip eidamas toli tikrai nenueisi, jokio pradinio taško dievinti aš lygiai taip pat nesu linkęs, žiūrėkime į priekį, nes tik taip mes galime kurti ateitį.
Savo straipsnyje aš daugiau siekiau pristatyti nei vertinti. Ką galiu pridurti, tai jog tavo, Romanai, nuomonė yra labai modernistiška, kiekvienas turi būti savo idealas, kiekvienas išleisti savo manifestą, išrasti kažką naujo. Deje, dabar visuomenėje ir meno pasaulyje egzistuoja kitos taisyklės, postmodernistai šaukia, jog viskas išrasta, nebereikia sekti idealais, reikia imti kas geriausia, atsigręžti atgal ir painioti viską tarpusavyje, taip gaunami geri kūriniai.
Man irgi labai dažnai kyla noras kritikuoti, tačiau labai dažnai tenka ir susilaikyti, kadangi apibrėžta aksioma tiesiog neegzistuoja, viskas per daug supainiota.
Išsėmėm šią temą, aš jau turbūt viską pasakiau, ką apie tai galvoju. Kadangi aš pats save laikau lyderiu, ką daryti patarčiau ir kiekvienam tapytojui, ir man absoliučiai gali niekas neegzistuoti, tai aš jums galiu prisiekti, kad manoji kūryba niekada neišsisems, nežiūrės atgal ir neprieis liepto galo, nors pasaulis, kaip supratau iš Gintarės kalbos, jau jį yra priėjęs, ir jam daugiau nieko nebelieka, kaip tik atsisukti atgal ir kartoti tai, kas jau seniai pasakyta, atsibodę ir taip toliau, aišku, o kas daugiau belieka?
Na tik tiek, kad ne aš taip teigiu, o postmodernizmas, kuriame gyvename.
Romanai, o kur galima tavo kūrybos pamatyti?
va tokie walpaperiai turetu but .)
o ne ten tas etojas kazkoks