Marius Zavadskis “Veltinis”
Idėja daryti parodą tarpukario laikų Lietuvos pasiuntinybės pastate, poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio namuose, gimė labai paprastai. Kultūros atašė Rusijos federacijoje Juozas Budraitis pakvietė atvykti, pažadėjo saugiai atvežti darbus diplomatiniu paštu ir apgyvendinti.
Kuomet paaiškėjo, kad ekspozicijai yra pritaikytos keturios salės, Vidas Poškus pasiūlė vienu metu po vienu stogu surengti autonomiškas keturių žmonių parodėles. Nusprendėme dalyvauti poromis: Aistė Gabrielė Černiūtė – Vidas Poškus ir Lina Zavadskė – Marius Zavadskis. Pastarasis sukūrė sumanymo idėją vizualiai atspindintį plakatą, kuriame nupaišė keturias akis, prilipusias prie vienos didžiulės nosies. Piešinys atspindėjo mus, skirtingus žvilgsnius tuo pačiu laiku.
Aistė Černiūtė “Ir niekas nesustabdys dažažmogės balerinos”
Dar prieš kelionę galvojau, kad šios mūsų parodos kuratorius bus Vidas, kad jis mąstys apie bendrą vaizdavimo koncepciją, bet jis tiesiog pasiūlė kiekvienam būti pačiam atsakingam už savo kolekciją. Eksponuodamiesi jautėmės lyg rengdami atskiras personalines parodas. Esame dvi šeimos, ir iš pradžių įsivaizdavau, kad eksponuosiu asmeninius darbus šalia savo vyro, bet kai atvažiavome, paprasčiausiai įėjome vidun ir ilgai nesvarstę pasirinkome po salę. Taip mūsų pora buvo išskirta ir rengė parodas toliausiai vienas nuo kito nutolusiuose kambarėliuose.
Vidas išskleidė Lietuvoje mažai rodytus darbus. Jis tapo didelius guašus ir vynioja rulonus į kampą. J. Baltrušaičio namų lubos labai aukštos, todėl autorius drąsiai kabino guašus dviem aukštais. Spalvos: juoda, balta, nedaug melsvos ir žalios. Dideli plotai padengti mažais potėpiukais, pro kuriuos karts nuo karto persilieja ekspresyvios dėmės. Vietomis dėmės virsta žmonių siluetais, atklydusiais iš senų Vido šeimos fotografijų. Praeitis ir sapnas – tai du dalykai nuo kurių Vidas atsispiria kurdamas. Jei sapnas persekioja ir dieną, jis paprastu grafitiniu pieštuku jį perkelia ant popieriaus.
Vidas Poškus
Lina su savo kūryba įsikūrė didžiojoje salėje. Ji sukomplektavo ankstesnius darbus iš kolekcijos “Mergelėms paklydėlėms“, tarp jų pakabino dar niekur nematytuosius. Lina sujungė du dalykus – žiūrėjimą ir čiupinėjimą. Tapyba tiesiog suaugusi su siuvinėjimu. Priėjus prie darbų, norisi ne tik žiūrėti, bet ir ištiesti ranką, paliesti tekstilinę faktūrą, mezginio reljefą. Ne vienas žiūrovas būtent tai ir darė. Prie tapybos prijungta audeklinė forma (spalvotais siūlais arba karoliukais išsiuvinėti ornamentai) tampa nebeatskiriama. Kompozicijos artimos linksmoms, meniškoms, asambliažiškoms dėlionėms. Visgi Linos darbai pilni kruopštumo ir kantrybės, todėl linksmomis lengvabūdėmis dėlionėmis jų nepavadinsi, stipri, įtaigi, asmeninio gyvenimo nulemtų išgyvenimų nuotaika yra būdinga kiekvienam darbui.
Jau nuo studijų laikų visada su pasimėgavimu stebiu kaip Marius tradicinei medžiagai suteikia kitoniškumo, Pavyzdžiui – ryškiaspalvėmis medžiagos skiautėmis aptraukia didelius karkasus, drožinėja medį lietuviškais raštais, o tarp jų įpina afrikietiškų akcentų, iš dirbtinių gėlių išpina milžiniškus automatus. Pastaruoju metu vienas mėgstamiausių jo motyvų yra barokiškų formų, amžinai liepsnojanti širdis. Krikščioniškieji simboliai atsikartoja ne viename jo sumanyme. Marius jiems suteikia ironijos nuspalvinto manieringumo. Ironija būdinga daugeliui šio menininko darbų. Vienas iš eksponuotų medinių objektų buvo panašus į damos skrybėlę tarsi su iškedentais mezginiais. Mačiau kaip viena žiūrovė vos ne pamaldžiai sudėjusi rankeles ir susižavėjusi stebėjo šią skrybėlaitę, o paskui pasilenkė perskaityti pavadinimo ir krūptelėjo, kadangi ten buvo parašyta – “Mano draugas soliteris”.
Lina Zavadskė
Maniškėje salėje vyko rinkimai į Lietuvos respublikos prezidentus. Visą savaitę Lietuvos piliečiai vaikščiojo į šį kambarį atlikti savo pareigos. Kūriniams teko konkuruoti su fotografiniais renkamų kandidatų portretais, balsavimo urna, vėliava bei dokumentus pildančiais, savotišką performansą atlikusiais darbuotojais. Ciklas “Aptaisai Marijai” (maži šilkiniai paveikslėliai su ištapytais barokiniais šventųjų paveikslų aptaisais) šalia jų tarsi ištirpo, tačiau ant kitos sienos su iškabinti „dažažmogiai” (taip vadinu savo iš aliejinių dažų sukurtus antropomorfinius objektus) su rinkimine atributika susidraugavo. Vieni kitiems mirkčiojo ir siūlė už ką reikia balsuoti. Po rinkimų mano salėje darbai atrodys jau visai kitaip, niekas (net būtent čia balsavęs ir šalia maniškių kūrinių pozavęs Sasha Son’as) nepastums Skaistyklos ir pragaro (erdvėje kabančių, ratelius žaidžiančių žmogelių), balerina sustingus kabos ore, niekas jos nebepalies ir nesuteiks galimybės atlikti dar vieną reveransą.
Didžiausia parodos sėkmė buvo ta, jog surengdami keturias nedideles, improvizuotas personalines parodėles mes sukūrėme skirtingų nuotaikų nuspalvintą vieningą ekspoziciją. Be abejo, dėl to esame dėkingi ir ypatingai, savo kūrinius rodyti įkvėpusiai J. Baltrušaičio namų dvasiai.
Dėkojame Aistei Gabrielei Černiūtei už papasakotus įspūdžius iš Maskvos.
Iš kairės: M. Zavadskis, L. Zavadskė, J. Budraitis, A. G. Černiūtė, V.Poškus. Fone V.Poškaus ekspozicijos fragmentas
Aistė Černiūtė
Aistė Černiūtė
Vidas Poškus
Marius Zavadskis
Vidas Poškus
Vidas Poškus
