Pradėdamas galvoti apie kažką tikrai modernaus ir šiuolaikiško, nori nenori, anksčiau ar vėliau apsistoji prie „Aura“ šokio teatro. Atrodo, šią kūrybinę grupę, kalbant apie stilistiką, galima vadinti ne tik modernia, bet ir postmodernia. Gegužės 21 dieną įvykęs Birutės Letukaitės idėjos įgyvendinimas susiglemžė multikultūriškumą, skirtingiausių menų sintezę, bei chaoso, destrukcijos ir harmonijos mišinį. Kiekviena skirtinga emocija ir spalva čia buvo su jėga išardoma ir vėl dalelė prie dalelės sudedama atgal į bendrą paletę. Nuo modernaus šokio, naujovių ieškojimo, kurios ypač aktualios Lietuvai, režisierė perėjo į jau žinomų ir turimų gerų talentų, stilistikų ir įgūdžių derinimo į bendrą visumą. Žinoma, tam įtakos turėjo ir JAV kultūros mėnesis Lietuvoje, kurio proga ir įgyvendintas šis projektas.

Pasirodymo pradžia galima laikyti jau patį organizatorių prisistatymą. Svečiai iš JAV, tuo tarpu ir visų dėmesio centre esantis vokalinės perkusijos meistras Shodekeh, pasisveikino ir prisistatė publikai ne tik savo gimtąja anglų kalba, bet ir mūsiške lietuvių. Visi užgniaužę kvapą klausėsi šios egzotikos, salėje galima buvo pastebėti pilnus šypsenų veidus — ne dažnai išgirsti svečią prabylantį tokia archajiška kalba.

Spektaklis labiausiai žavėjo savo ritmu ir inercija. Pačios pirmos scenos nukėlė žiūrovus į chaotišką miesto gatvę pilną padrikai vaikščiojančių ir kažkur lekiančių skirtingiausių asmenybių. Tokį vaizdą kiekvienas galėjo interpretuoti savaip — kažkam tai susikaustymo ženklas, vidinio kalėjimo, kitiems pasimetimo tarp nesuvokiamos platybės. Šį chaosą galima tapatinti tiek su individo pergyvenimais, tiek su miesto, visuomenės problematika. Perkusijos meistro Shodeken žemo tembro ir stiprūs garsai, valdė ne tik žiūrovų emocijas, bet ir šokėjus, kiekvienas tarsi valdomas nematomo siūlo blaškėsi nuo sienos prie sienos, nuo žmogaus prie žmogaus. Jeigu paklaustumėte kokia buvo pagrindinė idėja, galėčiau tik patvirtinti, jog kiekvienas ją galėjo interpretuoti ir jausti savaip. Kūrinys labiau skirtas ne tiesiogiai idėjai ar klišei, bet asmenybės emocijai, išgyvenimams, judesio ir garso keliamiems jausmams.

Žinoma, šį renginį galima būtų tiesiog priskirti beatbox’o pasirodymui — „Beatboxing’as šokio ritmu“. Visgi, jokiu būdu nenorėčiau taip susiaurinti idėjos. Galima netgi prisipažinti, jog parinktas toks renginio pavadinimas atstumia savo pompastiškumu ir pop tematika, kuri skirtingai nuo JAV pas mus dažniausiai būna itin žemo lygio. Žinoma, nepriskirsi šio pasirodymo absurdo ar kitoms itin daug išsilavinimo ir intelektualumo reikalaujančioms teatro rūšims, tačiau ši meno sintezė, idėjos išpildymas, scenografija buvo unikalūs ir itin aukštos kokybės, kas ypatingai reta Lietuvos scenoje. Tad tiems, kuriuos atstūmė renginio pavadinimas, galiu drąsiai teigti, jog praleidote dėmesio vertą reginį.

Nuotraukoje Tomas Dobrovolskis ir Skaidra Jančaitė

Greta JAV perkusininko Shodekeh, garso barikadą papildė „Auros“ iniciatyva į šį šokio ir gyvos muzikos improvizacinį vyksmą įtraukti du  Lietuvos atlikėjai  — eksperimentinių muzikos renginių dalyviai, ieškantys naujo šiuolaikinės muzikos skambesio ir interpretacijos galimybių — vokalistė Skaidra Jančaitė bei džiazo muzikantas, kai kuriems galbūt pažįstamas iš kaikurių „Psilikono Teatro“ pasirodymų — Tomas Dobrovolskis. Žiūrovus labiausiai sužavėjo muzikantų dialogai neturintys tekstinės prasmės, bet kalbantys visiems suprantama kalba. Šią, pilną inercijos, skambesio ir ironijos, kovą galime drąsiai priskirti režisūrinio sumanymo kulminacijai.

Shodekeh su savo šokėjais viename ilgosios Kauno dramos salės gale, vokalistė su kita grupe šokėjų kitame. Priešininkai muzikos garsais kalba po vieną, juda vis artyn vienas kito, taip imituodami didėjančią įtampą ir kovą. Aukščiausias įtampos taškas buvo pasiektas kai abi barikadų pusės susitiko centre, visi gavome progą dar labiau pasistiebti į viršų ir išreikšti susižavėjimą reginiu. Tuo tarpu antrasis susidūrimas — Shodekeh ir Tomo Dabrovolskio buvo ne toks lygiavertis. Svečio iš JAV energija, gestikuliacija ir tvirtumas, suglumino ir turbūt šiek tiek išgąsdino svajingą ir harmoningus, iš lėto greitėjančius garsus, mėgstantį mūsų multiinstrumentalistą.

Labai smagu buvo išvysti ir jaunesniuosius „Aura“ trupės šokėjus, kurių šiame pasirodyme netrūko. Atrodo, turime šaunią ir gerai ruošiamą augančią kartą, kuri galbūt įgyvendins dar įdomesnių ir vertų dėmesio sumanymų. Ką gi, belieka padėkoti renginio iniciatoriams ir vykdytojams bei palinkėti nemažesnės sėkmės ir ateityje!

Už nuotraukas dėkojame autorei Emilijai Briedytei.

Svečias iš JAV Shodekeh