Šio fotografo neišvysi fotosesijoje su fotoaparatu rankose, o aplink jį zuja meninis vadovas, kelios dešimtys įvairiausių padėjėjų, dekoratorių, konstruktorių, apšvietimo ekspertų ir technikų. Kiekviena Gregory Crewdson nuotrauka lyg ištrauka iš holivudinės kino juostos. Nesvarbu kur daromas kadras, šis fotografas liguistai pedantiškai sudėlioja kiekvieną elementą ir apšviečia jį taip kaip jam atrodo tinkamiausia. Nuo jo nepasislėps jokia nesuplanuota detalė, o keleto siužetų nuotraukų darbas užtrunka daugiau nei šešias savaites.

Kaip jau supratote G.Crewdson išskirtinis fotografas su išskirtiniais ištekliais. Tikriausiai kiekvienas kūrėjas nors kartą gyvenime pagalvoja, kaip įgyvendintų savo sumanymus jeigu  turėtų tokią laisvę.

G.Crewdson įvaldė ir tvirtai laikosi dviejų fotografavimo būdų: išorėje paruoštoje fotografavimo aikštelėje ir gigantiškoje studijoje, kurioje gali vienu metu tilpti iki keturių skirtingų scenų.

Kaip teigia fotografas, kiekvienas būdas iš esmės labai skiriasi vienas nuo kito, tačiau abu suteikia daug džiaugsmo.  Fotografuodamas studijoje, G.Crewdson kuria viską nuo nulio, išgalvojęs keistą pasaulį savo galvoje jis perkelia vieną akimirką iš jo į realybę. Atsiradus vaizdiniui fotografo vaizduotėje į darbą kimba konstruktoriai, technikai ir dekoratoriai, kurie maksimaliai tiksliai atkartoja G.Crewdson idėją. Darbo metų studijoje skamba atmosferinė muzika, visi dirba lyg didelė šeima, siekianti tobulo rezultato. Jiems, mano manymu, puikiai tai pavyksta.

Nuotraukoje su motina ir kūdikiu į studiją teko nešti ne tik tikrą sniegą iš kiemo, tačiau atitempti ir visą automobilį, kuris vos matomas nuotraukoje. Paklaustas ar negalėjo į studiją atitempti tik dalies automobilio, G.Crewdson atsakė, jog iki galo nežinojo kiek būtent bus matoma mašinos galutinėje nuotraukoje, todėl nusprendė išimti iš jos variklį ir patalpinti studijoje. Tai dar kartą įrodo, kad šiam fotografui paklūstą visi.

G.Crewdson be galo mėgsta gylį savo darbuose, to jis pasiekia sumaniai nuotraukoje išdėstydamas veidrodžius, langus, duris ir apšviesdamas pagrindines detales. Šie elementai atskiria svarbiausią planą patalpindami jį nuotraukos gilumoje, įtraukdami žiūrovą, paversdami jį ne tik G.Crewdson pasaulio stebėtojų, bet ir dalyviu.

Nors daugiausiai laisvės fantazijai fotografas turi studijoje, prie širdies jam labiau fotografavimas atvirose erdvėse. Tai nereiškia, jog didžioji dalis režisavimo atitenka motinai gamtai, atviri plotai G.Crewdson labiau patinka todėl, kad čia atsiranda žymiai daugiau kintamųjų, kuriuos reikia suvaldyti, arba bent jau užmaskuoti (oro sąlygos, namų gyventojai ir jų kaimynai, tinkamos vietos paieška ir t.t.). Lauke taip pat statomos įvairiausios konstrukcijos, šviesos prožektoriai, aikštelėje dirbama po 14 valandų per parą.

Daugelio G.Crewdson nuotraukų siužetai primena tokių siaubo ir trilerio virtuozų kaip Stephen King ar Alfred Hitchcock motyvus. Dažnai tai mistiški ir niūrūs JAV vidutinės klasės suburbijų ar nedidelio miestelio vaizdai su vieniša figūra.  Fotografas pasakoja, jog visos jo nuotraukos tai ištraukos iš didžiulio paties sukurto pasaulio — kino filmo. Kai kurios nuotraukos ryškiai susijusios viena su kita, kai kurios ne taip akivaizdžiai, tačiau visos jos turi bendrumą, lyg skirtingi herojai iš skirtingų nuotraukų būtų pažįstami, kaimynai iš vieno miestelio.

Žiūrint į atskirą G.Crewdson fotografiją galima stipriai pajusti akimirkos tęstinumą, kuri neturi nei “prieš”, nei “po”. Viskas kas yra matoma, kiekvienas puodelis, kiekviena lentelė ar šešėlis, yra užšalę šio fotografo objektyvo stikle amžiams.

Manau, jog fotografija mane visada traukė dėl noro sukurti tobulą pasaulį. Aš noriu sukurti momentą, kuris būtų atskirtas nuo mano gyvenimo chaoso, ir to siekdamas aš sukuriu didžiulę betvarkę. Man patinka ši beprotystė, nes ji kuria aikštelėje savotiškai neurotišką energiją ir per tai įvyksta persikėlimo momentas. Visose savo nuotraukose labiausiai ir esu susidomėjęs šiuo persipynimo ar persikėlimo momentu, kur kažkas yra perkeliamas į kitą vietą, į tobulą, nejudantį pasaulį. Nepaisant mano potraukio sukurti šį nejudantį pasaulį, aš visada susiduriu su negalėjimu to padaryti. Taigi man patinka tas susidūrimas tarp tvarkos poreikio bei tobulumo ir negalimumo pojūčio. Man patinka kai galimumas susiduria su negalimumu.

Daugiau apie autorių sužinosite iš video interviu žemiau. Pasidomėti jo kūryba galite čia ir čia, na o aš asmeniškai tikriausiai atsiversiu kokį seniai skaitytą S.Kingo romaną.