Paskutinieji amžiai ir dešimtmečiai atnešė meno pasauliui daugybę pokyčių. Staiga prasidėjęs modernizmas neigė viską kas tradiciška, garbino avangardą, piktino žiūrovus ir tuo džiaugėsi, tuo metu pasaulį išvydo daugelis manifestų. Tradicija, estetika ir realybės vaizdavimas, vyravęs meno kūriniuose keletą tūkstančių metų, buvo išstumtas iš pasaulio galerijų ir kūrybos erdvės žaibišku greičiu. Tai, kas per amžius buvo garbinama, mokoma ir teigiama, tapo nieko vertais, pasenusiais net gėdingais reiškiniais. Kovos tarp tradicijos saugotojų ir jaunosios kartos, ginčai, avangardo garbinimas truko visai neilgai – tai, kam buvo taip priešinamasi ir kuo taip piktinosi meno kritikai bei meno vartotojai, įžengė į sceną, užkariavo laikmetį ir… galiausiai tapo visiems priimtinu ir suvokiamu dalyku. Taip prasidėjo postmodernizmo amžius, tuo tarpu modernizmas tapo praeitimi.

Kažkada turi ateiti galas ir postmodernizmui. Prancūzas Nicolas Bourriaud teigia, jog būtent dabar jis ir atėjo, o kūryba ir menas įžengė į naują epochą – ALTERMODERNIZMĄ. Perskaičiusi autoriaus manifestą, nutariau, jog Lietuvai šis naujas terminas dalinai galėtų būti taip pat aktualus, taigi, kokia ta mūsų naujoji epocha?

Altermodernizmo manifestas kalba apie mums seniai girdimą ir jau nuvalkiotą terminą <globalizacija>, taipogi apie chaotiškumą, multikultūriškumą, universalumą. Pažvelgus gilyn galėtume pastebėti, jog modernizmas ir postmodernizmas tebuvo terminai akcentuojantys (žymintys) būtent vakarų kultūros meno pasaulį, jo stilistiką ir raidą. Juk, jeigu atsimintume mūsų Lietuvą iki kiekvienam prieinamo kompiuterio ir interneto bei laisvos migracijos, pamatytume, jog tada turėjome savo liaudies kūrybą, tradiciją dailėje, keletą “avangardistų”, kuriems pavykdavo ištrūkti svetur ir parvežti naujų vėjų į tėvynę, tačiau toli gražu to negalėtume pavadinti modernizmo ar postmodernizmo epocha Lietuvoje. Taip, mes turėjome šių ir kitų “-izmų” apraiškų, tačiau to negalima būtų sugretinti su tuo, kas vyko vakaruose.

Mano manymu, daugelis valstybių, kurios nebuvo tos vietos, kuriose gimė naujieji judėjimai ir ideologijos, visada atsiliko, žingsniavo kažkur iš paskos. Nebūtų teisinga teigti, jog neturime modernizmo ir postmodernizmo pavyzdžių Lietuvoje, tačiau lygiai taip pat nebūtų teisinga sakyti, jog pilnavertiškai išgyvenome šių epochų dvasią.

Ką padarė internetas? Manau, daugeliui iš mūsų virtuali realybė ir joje randama informacija, knygos, muzika tapo antra mokykla ir universitetu. Jaunimo tarpe turbūt daug dažniau sutiksite asmenis, kurie jums drąsiai deklamuos vakarų atlikėjų ir menininkų pavardes, tuo tarpu nieko nežinodami apie mūsų klasikus ir “-ienes” bei “-auskus”. Paklausti, kodėl nesidomi lietuvišku kinu, grafika ar muzika, jie jums greičiausiai atsakys, jog užsienio kūryba juos tiesiog daugiau domina, o jei jūs pasipiktinsite ir pradėsite įrodinėti apie “-ienės” arba “-ausko” neišpasakytus nuopelnus, jis jūsų tiesiog paklaus, kiek jie verti jei juos palyginsime su Dali, Pikaso, Švitersu, Šagalu, Kolderiu ir daugeliu kitų?

Šio amžiaus šuolis išties yra fenomenalus. Menininkai iš skirtingų pasaulio valstybių gali laisvai dalintis savo idėjomis, bendrauti tarpusavyje, panorėję lankytis vienas pas kitą. Kiekvienas iš mūsų gali paliesti, pamatyti ir pasigilinti į dabartines tendencijas. Įdomu ir tai, jog visuomet vyravęs atsilikimas, greitai nyksta, kūrėjai iš mažesnių ir ekonomiškai labiau atsilikusių valstybių daug laisviau ir paprasčiau išmoksta ir perpranta didžiųjų valstybių kūrėjus, sunkiau yra tik vyresniąjai kartai, kuri nespėja prisitaikyti prie tokių staigių pokyčių. Apie tai ir kalba altermodernas. Nebelieka tautinio meno, nebelieka ribų, viskas prieinama kiekvienam. Šis terminas, anot Nicolas Bourriaud, nėra tik vakarų pasauliui taikytinas judėjimas, tačiau visų pasaulio valstybių sintezės reiškinys.

Ironiška istorija apie stilių kaitą 1dalis

Ironiška istorija apie stilių kaitą 2dalis

Naujų terminų įvedimas sukelia daugelį diskusijų. Taip atsitiko ir šį kartą. Nicolas Bourriaud ne tik paskelbė postmoderno mirtį, bet ir išleido knygą, bei surengė solidžią trienalę “Tate Britain” muziejuje. Daugelis teigia, jog nagrinėti postmodernizmo pabaigą yra tieisog juokinga, jog tai nuvalkiota tema, o menotyrininkai yra apsėsti naujų “-izmų” kūrimu ir taip siekia būti įrašyti į meno istoriją.

“Bourriaud autoritetingai pareiškia, kad “postmodernizmas baigėsi” ir įžengėme į altermodernizmo  erą. Bet, kalbant apie britų (ir apskritai Vakarų) šiuolaikinį meną, akivaizdu, kad konstatuoti apie  postmodernizmo pabaigą yra trivalu, nes tai seniai nuvalkiota tiesa, todėl toks Bourriaud pareiškimas solidžios trienalės kontekste atrodo kaip tyčinis akibrokštas. Nors Bourriaud , atrodytų, priešinasi šiuolaikinio meno niveliacijai ir komercializacijai, bet savąjį naujadarą įveda į apyvartą remdamasis komercijos dėsniais. Kai menas suvokiamas ne kaip stilių (ar idėjų) kaita, bet kaip ideologinis ir ekonominis reiškinys, kurį modeliuoja lobistai, kur kas aiškesnė tampa ir masinė bienalizacija. Bienalės plinta ne todėl, kad menas įvairėja, o todėl, kad meno kaip tokio nebėra, tačiau yra nuolat besiplečiantis biurokratinis, komercinis ir ideologinis tinklas, kuris manipuliuoja pseudoestetine retorika ir menininkų srautais.” – kritikuoja Kęstutis Šapoka.

Nicolas Bourriaud, dešinėje

Drįsčiau teigti, jog K. Šapokos minimos komercializacija, bienalizacija, lobizmas ir galios centrų temos taipogi yra nuvalkiotos ir seniai visiems pažįstamos. Visgi autoriaus kritika nėra nepagrįsta – šie reiškiniai egzistuoja, jie piktina ir kelia diskusijas. Tačiau lygiai taip pat tik ką nukaltas “Altermodernizmo” manifestas kalba apie egzistuojančius, šiuo metu vykstančius ir meno pasaulį keičiančius reiškinius.  Tikėtina, jog esminė šio manifesto, naujojo “-izmo” ir kritikų diskusija kalba ne apie tai, ar mūsų epochos keičiasi, ar tampame kitokie, žengiame pirmyn ar atgal, bet apie meno istoriją, galią kurti ir įvesti naujuosius terminus ir tų terminų paplitimo globaliame pasaulyje problematiką.

Vis dėlto nemanau, jog tai turėtų būti esminė problema. Jeigu galų gale atsiras bendra jėga ir reiškiniai, kurie suvienys pasaulio kūrėjus ir jų įvairovę, šis fenomenas bus įdomus visiems, nesvarbu koks bus jo pavadinimas ar įvedimas į rinką. Ar priimti šį terminą ir ar aktualios altermodernizmo nagrinėjamos temos, palieku spręsti jums.