Ką nors išgirdęs apie naują šokio spektaklį Lietuvoje dažnas tokią naujieną sutapatina su Kauno šokio teatru „Aura”. Nieko nuostabaus, juk tai – vienintelis municipalinis šio žanro teatras mūsų šalyje.
Šį kartą „Aura” žiūrovą kvietė įvertinti kūrinį svajingu, tačiau šiuolaikiškai šmaikščiu pavadinimu „Sapnas Nr. 5″. Šiuo spektakliu režisierius Andrius Kurienius nusprendė paspėlioti: jei žmogus, per naktį regintis tris, keturis sapnus ir plėtojantis jų siužetus, sulauktų ir penktojo, ką jis regėtų, koks būtų paskutinysis jo sapnas prieš pabundant…
Sapno Nr.5″ premjera įvyko balandžio 17 d. Jai pasirinktas vėlyvas metas – 22 val. – iš pradžių nustebino, tačiau vėliau ir pats supranti: juk tai beveik pats laikas sapnuoti. Taigi, vėlų penktadienio vakarą, buvusioje Kauno radijo gamyklos salėje rinkosi teatro gerbėjai, norintys išvysti naująjį šokių trupės pasirodymą.
Įėjusius pro duris pasitiko žvakių šviesoje sustingę žmonių siluetai. Susidomėję žiūrovai vaikščiojo koridoriumi ir, tik atsipeikėję po netikėto sutikimo, vertino Birutės Letukaitės sumanytą bei režisuotą, pavasarinę šokio ir mados instaliacijų vitriną. Įdėmiai stebint KKJ.VADS studentes bei „Auros” auklėtines, nejudančias ir tik retkarčiais plastiškais judesiais pakeičiančias stovėseną, buvo išties nesunku užsimiršti, jog žiūri į tikrus žmones, o ne manekenus, kokius labiau esame įpratę matyti parduotuvėse.
Sprendimas pristatyti kolekciją pasirodė itin įdomus žiūrovams, prieblandoje galima buvo pastebėti tiriamus žvilgsnius, nedrąsius žingsnius ir šnabždamus nusistebėjimus. Susirinkusius žavėjo ne tik neįprasta erdvė bei paslaptingi, lyg lėlės judantys beveidžiai manekenai, bet ir muzikos garsai, nukeliantys kažkur tolyn – galbūt į pirmąją miego fazę, kitą laikmetį, o gal į paslaptingąją šalį…
Šis pristatymas pats savaime buvo lyg spektaklis, kurio personažais tapo ir tamsiais koridoriais judantys žiūrovai.
Fragmentas iš kolekcijos pristatymo
Spektaklis „Sapnas Nr. 5″ susiglemžė į save visą menų sintezę. Vienoje erdvėje derėjo mimezio, judesio, muzikos, šviesų ir dekoravimo menai. Kaip ir kiekvieno iš mūsų, Andriaus Kurieniaus sapne daugybė simbolių. Dominuoja juoda, balta ir raudona spalvos – žmogaus jausmų galbūt net gyvenimo etapų koloritas. Kontrastuodamos tarpusavyje jos kuria nuotaiką: juoda ir balta spalvos padeda atpažinti charakterių tipažus – juodas apsiaustas tarsi simbolizuoja tamsias nenugalimas jėgas, juo vilkintis personažas, lyg pranašas lediniu veidu, žengia per sceną, jo žingsniai tvirti ir bauginantys. Tuo tarpu baltas drapanas vilkintys šokėjai nuolat blaškosi, jų mimikos nepastovios, besikeičiančios, judesiai dinamiški ir nenuspėjami. Šokėjai, kaip ir žmogus, blaškosi po sapną, ieško išėjimo, pagalbos, sąryšio vienas su kitu.
Nuotaiką padeda kurti ir muzika, svyruojanti nuo klasikinių motyvų iki modernistinių garsų. Žiūrovams tik įžengus į sapną, veiksmas vystosi lėtai, leidžia mums grožėtis akimirkomis. Vis labiau grimztant į miegą, pasitinka nerimastingi, tarsi pavojaus signalo ženklai. Avanscenos išlieka mielos akiai, tačiau muzika ir dinamiškėjantis judesys kuria vis didesnę įtampą, sukelia nerimo jausmą.
Šis spektaklis neturi aiškaus, kalbančio ar atpasakojančio siužeto. Bet ar reikia sapnui siužeto? Ar mokame valdyti sapnus, visada matome juose ką trokštame matyti? Andrius Kurienius nesukūrė ir aiškios erdvės, kurioje turėtų vykti veiksmas. Daugiausiai dėmesio atkreipta į laiką, visame renginyje, tik įžengus į kūrėjų sutvertą pasaulį, žiūrovą supa tamsa.
Kai kurie žiūrovai, po premjeros pasakodami savo įspūdžius, teigė, jog nusivylė – jiems trūko aiškumo, kliudė chaosas ir judesio darnos nebuvimas. Visgi, siūlyčiau į šį spektaklį pažvelgti iš kitokio rakurso, nelaukti tikslaus dėstymo ir antraščių, bet pasiduoti muzikos garsams ir judesiui, susitapatinti su atmosfera ir tiesiog leisti savo vidiniui “aš” susapnuoti savo sapną, paremtą ne svetima atpasakota patirtimi, bet asmeniniu, unikaliu, nepakartojimu ir tik išskirtinai jums pažįstamu išgyvenimu. Ne viskas turi būti suprantama, ne visada viskas gali būti suprantama.
Straipsnį paruošė Gintarė Žitkevičiūtė ir Emilija Briedytė.
Nuotraukų autorė Emilija Briedytė.
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš A. Kurieniaus spektaklio
Fragmentas iš kolekcijos pristatymo
Fragmentas iš kolekcijos pristatymo
Komentarai (2)
Nuostabus pasirodymas…
Siandien kaip tik buvau siame spektaklyje! Ir man labai patiko. :) Gaila, kad nuo pradziu bandziau analizuot, bandyt suprast kas konkreciai yra Juodasis zmogus, kas baltieji zmones… Ir tai trukde absoliuciai pasinert i judesi, garsa, sviesa… bet neretai uzsimirsdavau, dingdavo visi aplinkui esantys zmones, sienos, uz ju vykstantis miesto gyvenimas… Isties fantastika. Dekoju labai. Buvo malonu tai patirti :)