Šriftas supa mus kiekvieną gyvenimo akimirką, nuo vos įžiūrimų teksto eilučių ant banknotų, kuriais mes atsiskaitome už produktus, pažymėtus etiketėmis su įvairiausio dydžio žodžiais ir sakiniais, iki raidžių ir tipografijos įvairove mus pribloškiančių bei akinančių plakatų, interneto, televizijos ir t.t. Kasdien mūsų akys perbėga per šimtus ar net tūkstančius tipografinių žinučių, kurių mes dažnai net nepastebime ar net stengiamės nepastebėti, nes kiekviena jų neša kažkokią informaciją ir tuo pačių „svorį”. Šiame straipsnyje tikriausiai nepasakysiu nieko naujo žmogui, kuriam nesvetima dizainerio duona, tačiau kitų sferų atstovams ir šiaip žingeidiems mėgėjams ši informacija gali būti įdomi.

Parašyti šį įrašą mane paskatino prieš porą mėnesių matytas Gary Hustwit filmas “Helvetica”. Taip, pasirodo dokumentikos apie šriftą iki šiol dar niekas nesugalvojo sukurti! Taigi priimkite mano rašliavą kaip nuorodą į šį tikrai vertą dėmesio filmą, bet pradžiai šiek tiek istorijos ir teorijos.

Visi sutiksite, jog kiekvienas mus supantis tekstas, turi savo formą, erdvę, lankstą, nuotaiką. Visus šiuos ir dar daugiau bruožų apjungia šriftas. Šriftas (iš vok. schrift) – įvairių simbolių piešinių, turinčių bendrų stiliaus ir didumo bruožų, rinkinys.

Pagrindinė mums žinomų raidžių forma jau nekinta daugiau kaip 2000 metų. Kito tik nežymios detalės, dažniausiai susijusios su techninėmis galimybėmis. Dar Romos laikais naudotas šriftas, perimtas iš graikų ir finikiečių kito į mums jau gerai atpažįstamas raides. Žinomiausi tokių raidžių rinkiniai šiandien pavadinti Times New Roman ir Garamond vardais, na o Lietuvoje Aistikos, Vyčio ir Palemono. Visi šie šriftai turi taip vadinamus serifus, tai raidžių linijų galuose esančios mažos užkardėlės, užsilikusios nuo tų laikų kai raidės buvo skaptuojamos granite. Dėl estetinių sumetimų grubūs raidžių galai buvo dailiai nukertami serifais. Rašant plunksna serifai taip pat padeda neišlieti rašalo. Naujaisiais laikais, atsiradus informacinėms technologijoms, elektroniniams prietaisams ir kompiuteriams buvo susidurta su ekrano gebos ir bendro ploto problema. Serifai tapo nereikalinga papildoma informacija, todėl supaprastinus šriftą su serifu gimė sans-serif (pranc.: sans – be) , t.y. be serifo.

Helvetica dažnai vadinamas šriftu be charakterio, tačiau paradoksaliai ši savybė ir išskiria jį iš kitų. 1957-ais metais Max Miedinger’is ir Eduard Hoffmann’as gavo užduotį, patobulinti Schelter-Grotesk šriftą taip, kad jis galėtų konkuruoti su Akzidenz-Grotesk. Taip Šveicarijoje, Haas’sche Schriftgiesserei kompanijoje užgimė naujas šriftas pradiniu pavadinimu Die Neue Haas Grotesk, vėliau marketingo sumetimais pervadintas į Helvetica („Confoederatio Helvetica”, taip Romoje lotyniškai buvo vadinama Šveicarija).

Pagrindinė dizaino užduotis buvo sukurti tokį raidžių rinkinį, kuris tobulai derėtų tarpusavyje ir nesukeltų beveik jokių pašalinių emocijų. Tokiu būdu jį būtų galima naudoti be galo plačiai, neiškreipiant skelbiamos informacijos pagrindinės minties.

Šveicariška estetika ir preciziškumas pasiekė užsimotų tikslų. Buvo sukurta keletas Helvetica šrifto atmainų pritaikytų elektroniniams ir mechaniniams prietaisams. Vėliau atsirado dar daugiau įvairiausių šio šrifto versijų, pasklidusių po visą pasaulį. Šiai dienai Helvetica šriftas ne tik labai plačiai naudojamas JAV, bet taip pat ir kirilicos, ivrito, graikų, japonų, korėjiečių, indų, urdų, chmerų ir Vietnamo kalbomis.

Iki šešiasdešimtųjų pradžios, spaudos dizainas, žurnalai, laikraščiai, skelbimai, reklaminės iškabos, rėkte rėkė apie save, buvo manoma, jog kuo įmantresnis ir kreivesnis užrašas, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus pastebėtas. 1961 m. šį tariamą chaosą pakeitė viską modernizuojanti Helvetica. Pavargę nuo nepasitikėjimo klykiančiomis antraštėmis vartotojai įvertino ir pamėgo santūrų, tačiau profesionalumu bei rimtumu dvelkiantį šriftą. Jį oficialiai įvairiose srityse pradėjo naudoti JAV vyriausybė, pvz.: NASA, New York’o Metropolitenas, JAV televizijos reitingavimo sistema, Nacionalinis Paštas. Pačioje Šveicarijoje šis šriftas naudojamas beveik visur kur įmanoma.

Kitų dar vadinamas korporaciniu, Helvetica šriftas tapo ir tokių multimilijoninių milžinų kaip Microsoft, Panasonic, BMW, Jeep, Toyota, Lufthansa ir kt veidu. Daugumos žymių dizainerių nuomone Helvetica, tai toks šriftas, kuriam nereikia papildomų papuošimų. Juodos ir baltos santykis tarp simbolių taip tobulai suderintas, jog netgi nepatyręs dizaineris gali drąsiai naudotį šį raidžių rinkinį ir galutinis rezultatas vistiek atrodys švarus bei harmoningas. Helvetica vienu metu nieko nesako, bet tuo pačiu suteikia pasitikėjimo ir estetiškumo pojūtį.

Toks Helvetica šrifto populiarumas susilaukė ir nemalonės, ypač iš jaunesnės kartos dizainerių, tokių kaip Paula Scher ir Stefan Sagmeister. Užaugę psichodeliniais 70-aisiais ir užsikrėtę postmodernizmo idėjomis, jie buvo ir išlieka Helvetica šrifto, kaip korporacinės santvarkos simbolio, priešininkais. Dažnai jų darbuose galima išvysti ironišką dizaineriškai chaotišką Helveticos paniekinimą, sudarkymą, pašiepimą. Kai kurie dizaineriai su skausmu pripažįsta, kad šis šriftas tapo šiukšle, jį nevėkšliškai naudoja visi kas gali ir kur gali.

Be korporacijų Helvetica iki šių dienų taip pat išlieka tipografijos ir grafinio dizaino ikona. Sugriovęs nusistovėjusias dogmas šis šriftas, sukūrė savąsias. Tapo dievinamu ir niekinamu tačiau tikrai įrodė kokia stipri jėga yra raidžių ir tuščios erdvės aplink jas visuma.

Ištrauka iš Gary Hustwit dokumentinio filmo “Helvetica”