Mes tikime, jog etiketės yra labai svarbus dalykas, bet skirtingų rūšių vynams, o ne menininkams. – Christo ir Jeanne-Claude.

Praėjus net 44 metams nuo momento, kai šie du kūrėjai įžengė į meno pasaulį, kritikai ir meno vartotojai vis dar kelia aršias diskusijas, prieštarauja, piktinasi ir priskiria juos avangardui, kas ypač stebėtina mūsų amžiuje, kai naujovės akimirksniu tampa seniena ir nieko nebestebina. Kam pavardės nieko nesako, tai tuoj pat leisiu suprasti apie ką kalbu – kiekvienas iš jūsų yra bent kažką girdėjęs apie milžiniškus įvyniotus pastatus, medžius ar salas, kitaip dar vadinamą Site specific art (specifinės vietos menas). Apie tai ir pakalbėsime.

Site specific yra environmental art (aplinkos meno) atšaka. Taip vadinamas landšafto formavimo būdas, pasitelkiant įvairias gamtines pramonines medžiagas. Kūriniai komponuojami kruopščiai parinktose vietose, geriausiai atitinkančiose menininko sumanymą. Site specific projektai yra laikini: arba pats menininkas juos išardo, arba tai paliekama gamtos jėgų valiai. Specifinės vietos projekto tikslas turėtų būti ne tiek objekto sukūrimas, kiek emocijos, kurias tas kūrinys sukuria.

Kodėl Christo ir Jeanne-Claude kūryba vertinama labai dviprasmiškai? Visų pirma kai kuriems tokios akcijos sukelia pasipiktinimą – tarkime statinėmis užversta gatvė uždaro eismą, o tūkstančius lankytojų pritraukiantys kūriniai trikdo vietovės įprastą gyvenimą. Kitiems tai pasityčiojimas iš kūrybos, jie vadina tai fikcija, noru spalvomis ir mastelio dydžiu pritraukti kuo daugiau dėmesio ir žiūrovų, paprasčiausias išsišokimas ir beskonybė, kitaip tariant banalumas. Neigiamus nusistatymus galėtų sukelti ir tai, jog menininkai niekada neatskleidžia savo akcijų/meno kūrinių idėjinės prasmės. Supraskite, interpretuokite ir manykite ką tinkami, teisingų ir neteisingų atsakymų čia nėra.

Mano manymu, visgi tai geras sprendimas, labai dažnai autoriaus pastaba po kūriniu tik susiaurina jo prasmes, nekalbu apie tuos atvejus kai tų prasmių tiesiog nebelieka. Labai pritarčiau šioms mintims:

“<…>Žinoma, rašytinė kūrinio koncepcija kartais yra reikalinga, bet ji dažniau virsta tiesiog primygtiniu paaiškinimu ar “instruktoriaus” nurodymais. Net susidaro įspūdis, kad nepasitikima nei žiūrovų erudicija, nei intuicija, o visai neprasti kūriniai subanalinami, dirbtinai klijuojant jiems kokį nors “protingą” aprašymą.” – Kęstutis Šapoka.

Turbūt, šių menininkų atveju, erudicijos bei intuicijos neturintys žiūrovai tiesiog ignoruojami, net nesigilinant į jų problematiką. Beje, toks požiūris atsispindi ne tik šiuo klausimu, bet ir kitais, apie juos kalbėsiu vėliau, galima būtų tik pridurti, jog menininkai yra gana snobiški ir kategoriški, tačiau šiuo atveju, manau, tai daugiau privalumas nei trūkumas.

Supakuoti medžiai, Šveicarija, 1997 metai

Kaip jau minėjau, tokią kūrybą vertinti gana sudėtinga, kiekvienas iš jūsų gali čia įžvelgti savo prasmes. Manosios turbūt būtų tokios, jog toks “įpakavimas”, paslėpiant objekto struktūrą, tarsi suteikia jam naują funkciją, prašo atkreipti į save dėmesį. Kadangi Christo ir Jeanne-Claude akcijų vieta yra ilgai renkama, o patys jie teigia, jog kiekviena iš jų įvykdoma tik vieną kartą ir niekada nekartojama, tai galima spėti, jog pagrindinė idėja tiesiogiai susijusi su vietove. Paprasčiausiai tai galėtų būti aplinkosaugos, politinės, socialinės problemos, o pažvelgus giliau galima būtų įžvelgti ir utopinių miestų, absurdo ar ironijos mūsų pasauliui bei abejojimo vertybėmis temas. Dar labiau viską klaidina autorių požiūris į visuomenę ir jos nuomonę.

“- Ką jus norite išprovokuoti žmonėse, kurie mato jūsų kūrybą?

- Mes kuriame šiuos darbus sau ir savo draugams, jeigu tai patraukia visuomenės dėmesį ar ją džiugina tai privalumas, tačiau mes nekuriame visuomenei, mes kuriame sau. Kiekvienas menininkas, TIKRAS menininkas kuria sau.” – James Pagliasotti interviu.

Toks atsakymas skamba ganėtinai keistai, tarsi milžiniška minia, kuri stebi menininkų kūrybą, perka su ja susijusius atributus, yra nustumiama į šoną, jai nėra suteikiamas ypatingas dėmesys, ji neaukštinama, tačiau paliekama nuošalyje pabrėžiant, jog kuriama sau ir savo draugams.

Apsiausta pakrantė, Australija, 1968 metai

Faktas, ne mažiau krentantis į akis – pora atsisako bet kokios paramos, savanorių pagalbos, labdaros ir t.t. Visi jų projektai atliekami savarankiškai, samdant visus iki vieno darbuotojus ir mokant jiems atlyginimus, bei už viską atsiskaitant iš savo asmeninės kišenės. Galima suprasti, jog sumos tikrai nėra labai mažos, juk dažnai reikia gauti valdžios sutikimus, o medžiaga ir ypač toks jos kiekis, kurio pavyzdžiui reikia suvynioti 11-kai Floridos salų kainuoja daug, neskaitant darbininkų reikalingų akcijai įvykdyti atlyginimų. Nepaisant visko, menininkai netiki jokiomis geromis iniciatyvomis ir dovanomis be atpildo, nebent tai būtų Senelis Šaltis, kurio, anot poros, jiems dar neteko sutikti.

Suvyniotas Vokietijos Reichstagas

Nuotraukoje matote Vokietijos Reichstagą. Galbūt neinterpretuosiu šios akcijos, bet pateiksiu ištrauką iš Mildos Laužikaitės straipsnio, nagrinėjančio meno ir politikos problematiką.

“Tarptautinės politikos temai aktualus Christo ir Jeanne-Claude projektas suvynioti Vokietijos Reichstagą. Jis įgyvendintas 1995 m., praėjus daugiau nei dešimtmečiui po inicijavimo, griuvus “geležinei uždangai”, kurios kontekste projektas buvo inicijuotas. Kaip teigia Christo, Reichstagas Vokietijos demokratijos simbolis, jo vengė tiek nacių, tiek ir sovietinė valdžia. Nors pastatas buvo Rytų Berlyno pusėje, jis buvo Federacinės Respublikos dispozicijoje. Projektui įgyvendinti reikėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų sutikimo. Valdžių atstovai į projektą žiūrėjo atsargiai ir neigiamai, vertino jį kaip drastišką politinį iššūkį. Tai išprovokavo naują projekto interpretaciją, kurios nebuvo iššaukęs nė vienas ankstesnis Christo ir Jeanne-Claude projektas. Kaip pastebėjo Sylvere Lotringer, Reichstago suvyniojimas gali prisidėti prie dviejų pasaulių santykių kristalizacijos. Christo politikų baimę vadina jų pačių vaizduotės produktu.

Nors projektas taip ir liko neįgyvendintas iki šaltojo karo pabaigos, jis išprovokavo tarpusavyje konfliktuojančių šalių institucijų bendravimą, kaip to ir tikėjosi Christo. Šalių atstovai turėjo galimybę stebėti, koks yra vienų ar kitų požiūris į meną, į demokratiją (vokiečiai galbūt bijojo įžeisti atskirtųjų tautiečių jausmus, sovietai dar baidėsi bet kokios užuominos apie demokratiją). Nors svarbiausia tai, kad politinį atspalvį turintis, bet vis dėlto meno projektas sukėlė aktyvią politikų (net šalių vadovų) reakciją. Tai dar kartą parodė, kad meno pasaulio įvykis gali būti reikšmingas realiam politiniam gyvenimui”

Suvyniotas The Pont Neuf  tiltas Paryžiuje, 1985 metai

Menininkų  kelias nebuvo labai paprastas. Cristo kilęs iš Bulgarijos, Jeanne Claude iš Maroko. Abu susitiko Paryžiuje. Savo meninę karjerą Cristo pradėjo nuo pakavimų į popierių ir medžiagą. Į skaidrias arba neskaidrias folijas jis ėmė pakuoti kasdieninius daiktus – butelius, skalbimo mašinas, kėdes, motociklus. Taip įprastas objektas pasislėpdavo nuo žiūrovo žvilgsnio, prarasdavo savo funkciją, bet dėl to dar labiau žadindavo smalsumą ir žiūrovo fantazijoje virsdavo nežinomu pavidalu.

Kad ir kaip ironiška, tuomet, skirtingai nuo dabar, tokia kūryba niekam nerūpėjo, tuo labiau niekas tokių “kūrinių” nenorėjo eksponuoti savo namuose. Cristo vertėsi kaip išmanydamas, dirbo autoserviso plovykloje, restorane indų plovėju, tapė portretus pagal užsakymą, beje būtent taip pora ir susitiko – Jeanne Claude šeima užsakė Cristo nutapyti portretą. Susipažinus su šiais faktais, suprantamas tampa menininkų kategoriškas požiūris į labdarą ir paramą. Juk, kai viską pelni savo jėgomis, stebuklų pasaulis tampa tikrai gana tolima vieta.

Mane asmeniškai labiausiai sužavėjo 11 salų supakavimas Majamyje. Neatsitiktinai parinkta rožinė spalva, kuri ne tik labai dera prie tropikų kraštovaizdžio, bet ir atkreipia dėmesį, tiksliau priverčia atkreipti dėmesį. Šiam projektui buvo sunaudota 585 000 kvadratinių metrų polipropileno. Keletą mėnesių šią akciją žmonės stebėjo iš tolo, viršaus ir vandens.

Visų menininkų projektų esmė yra laikinumas, t.y. kraštovaizdis po akcijos grąžinamas į pradinę stadiją visiškai nepakitęs. Būtent ši akcija buvo išimtis. Prieš uždengiant salas, iš jų buvo išgabenta virš 40 tūkstančių tonų šiukšlių, kurios metai iš metų buvo čia gabenamos. Kad ir kaip tai prieštaravo menininkų idėjoms, tačiau šiukšlės atgal grąžintos nebuvo.

1991 metais dviejose labai skirtingose pasaulio vietose į žemę susmaigstyti 3100 lietsargių, viena iš simbolikų identiški namai be sienų

Užbaigdama mintį, priminsiu, jog šie menininkai vertinami labai prieštaringai, jūsų teisė rinktis. Asmeniškai man, daug įdomesnė tokia kūryba, kuri galbūt ir nenaudoja daug unikalų priemonių ar nenagrinėja problematikos tiesiogiai per jai būdingus simbolius, bet sužadina žiūrovo viduje smalsumą, priverčia pamąstyti, paieškoti prasmių, painterpretuoti ir pasipiktinti jų neužčiuopus. Cristo ir Jeanne Claude labiausiai žavi būtent tuo, jog atsakymų gali rasti milijonus, iš šiaudo priskaldyti vežimą malkų, tačiau galų gale užbaigti mintį ne griežtu tašku, bet nerūpestingu tritaškiu.

New York’o centrinis parkas, 2005-aisiais čia pastatyta 7503 vartų, turinčių labai įdomią istorinę simboliką