Anksčiau ar vėliau ateina metas, kai reikia apsispręsti į kurios aukštosios mokyklos rankas atiduosime ketverius savo gyvenimo metus, žinias ir pastangas. Susiaurinkime pasirinkimo ratą iki vienos, tačiau pakankamai plačios mokslo srities ir apsistokime ties menų studijomis. Šia sfera besidomintys žmonės žino, jog daugelis užsienio universitetų siūlo lanksčias, patrauklias ir išties viliojančiai skambančias menų studijų programas, bei dideles darbo perspektyvas ateityje. Žinoma, gyvename Lietuvoje, todėl dauguma jaunų protų iškeliauja į mūsų šalies universitetus. Iš ko galime rinktis šiandien? Menų studijų programas siūlo vos keletas Lietuvos universitetų. Be abejo, šioje srityje pirmaujančios VDA ir LMTA pateikia visą plejadą pasirinkimų, tačiau ką daryti žmogui, besidominčiam menu, tačiau nenorinčiam didžiąją savo laiko dalį skirti piešimui, vaidinimams, brėžiniams ar k.t.? Toks klausimas, prieš ketverius metus iškilo ir man. Sužinojusi apie dailėtyros studijas VDA ir menotyros programą VDU, pasirinkau antrąjį variantą. Berods atsakymą suradau, tačiau ar išties gavau ko tikėjausi?
“Mokomės”
Ką jie siūlo?
Malonu pripažinti, kad VDU palieka didelę laisvę studentų pasirinkimui. Per pirmus dvejus studijų metus Jūs galite ne tik išsirinkti mėgstamiausius dalykus iš siūlomų sąrašų, bet netgi keisti studijų kryptį. Kita vertus, šį pliusą atsveria didelis minusas – privalomos disciplinos. Puikus to pavyzdys yra studentų „nubyrėjimas” dėl privalomos universiteto programos. Įstojusi į menotyrą, naiviai tikėjausi nuo pirmo kurso gilintis į trokštamą sferą, tačiau pirmaisiais metais praktiškai prie jos neprisiliečiau. Tiek man, tiek kolegoms teko išklausyti informatikos, logikos ir kitus, man asmeniškai neįdomius dalykus. Be to, dalis studentų tiesiog metė studijas, nes gavo skolas iš privalomų dalykų, taip ir nesupratę, ką reiškia studijuoti menus. Žinoma, įveikus šį „kliūčių ruožą” ir pasiekus trečią kursą viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojom. Lieka tik specialybiniai dalykai, todėl atsiveria galimybės gilintis į teatro, kino, dramos, dailės, fotografijos bei architektūros sritis.
“VDU MF galerija”
Kaip viskas vyksta?
Mėgstantys pamiegoti – apsidžiaugs, mat beveik visos paskaitos prasideda 11:30. Lankymas yra neprivalomas, tačiau nevertėtų praleisti seminarų. Juose mokomasi teorines žinias taikyti praktikoje, vykdomos įvairios užduotys, analizuojami meno kūriniai ir t.t. Dažnai tenka dirbti grupėse arba individualiai: rašyti namų darbus (pvz.: analizuoti kino filmus, architektūros pastatus, dailes kūrinius ir t.t.) arba daryti prezentacijas ir pranešimus prieš auditoriją. Šis metodas leidžia geriausiai įsisavinti naujas žinias, nes priverčia įsigilinti į pasirinktą temą. Gaila, kad daug teorinės medžiagos reikia tiesiog „iškalti” mintinai. Per ketverius studijų metus tenka išmokti šimtus paveikslų, dailininkų, režisierių, architektų, pastatų ar spektaklių vardų, kurie dažniausiai išgaruoja iš galvos pasibaigus egzaminui.
“Kavos pertraukėlė”
Studentas + dėstytojas
Mano nuomone, didžiausias menotyros studijų pliusas – aukšta mokslo kokybė ir dėstytojų tolerancija studentams. Dauguma jų yra labai novatoriški, jaunatviški ir supratingi, stengiasi kuo daugiau komunikuoti su studentais, o toks bendradarbiavimas skatina siekti gerų rezultatų. Net ir vyresnės kartos atstovai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys griežti ir velniškai daug reikalaujantys, visada randa progą nusišypsoti, padiskutuoti ar rasti išeitį iš kilusios problemos. Tai atsispindi ir paskaitų metu, kuriose studentai jaučiasi laisvai, nebijo klausti ar įrodinėti savo nuomonės.
Mainų programos
Štai šioje srityje menotyros studentai turi labai menkas galimybes. Kiekvieną semestrą skelbiami „Erazmus” mainų programos konkursai sudaro sąlygas išvykti vos porai studentų iš visų, studijuojančių bakalauro pakopoje. Užsienio šalys, kviečiančios išvykti irgi nelabai vilioja: Lenkija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija. Žinoma, pabuvoti šiaurės Europos valstybėse gal ir įdomu, tačiau keista, jog į mainų programos sąrašus neįtrauktos tokios šalys, kaip Prancūzija, Italija ar D. Britanija. Juk Paryžius, Roma ar Londonas – vieni svarbiausių meno lopšių!
Praktika
Gaila, tačiau per ketverius studijų metus prisiliesti prie tikrų praktinių darbų tenka tik paskutinį pusmetį. Šiais metais galėjome rinktis iš dviejų – teatro ir tapybos – disciplinų. Taigi, dalis grupės kartą per savaitę lanko teatro užsiėmimus, mokosi vaidybos įgūdžių, o kiti – piešia VDA auditorijose Kaune. Pernai metais studentai mokėsi grafikos subtilybių. Turbūt praktikos užsiėmimai paskutiniais mokslo metais nėra pats genialiausias sumanymas, nes tuo pačiu metu tenka galvoti ir apie bakalauro darbo rašymą. Žinoma, jaunesniems kursams pasisekė labiau – jie praktinius užsiėmimus lanko per kiekvienas žiemos atostogas. Keista, kad studijų programa, leidžianti įgyti tiek vertingų žinių, neleidžia jų pritaikyti. Juk norint tapti profesionaliu meno kritiku, reikia žinoti, kaip visas procesas vyksta iš vidaus (tarkim teatro repeticijos, filmo montavimas, pastato kūrimas ir t.t.). Puikus pavyzdys: jeigu žmogui paduosime knygą apie fotografiją su išsamiais aprašymais ir foto kameros veikimo principais, ją perskaitęs asmuo tik galės įsivaizduoti, kaip šis mechanizmas veikia – tačiau nesuvoks, kaip reikia fotografuoti realybėje… Taip ir su menotyra – perskaitai šimtus lapų teorijos, tačiau viskas pasibaigia egzaminu, o naują semestrą tave pasitinka nauji tekstai. Žinoma, yra išimčių: seminarų metų studentai tyrinėja įvairius Kauno pastatus natūroje, žiūri filmų, spektaklių ištraukas, fotografijų prezentacijas, lankosi dailės galerijose, tačiau šių užsiėmimų skaičius minimalus.
“Praktika”
“Praktika”
Išvados
Mano nuomone, menotyros studijos yra labai įdomios ir jei reikėtų rinktis dar kartą, tikrai studijuočiau čia. Dėstytojai verti atskirų pagyrimų, ketveri metai čia prabėga labai greitai. Gaila, kad praktinių užsiėmimų kiekis – minimalus. Studentai įgyja labai daug vertingos, naudingos ir įdomios informacijos, tačiau nesudaromos galimybės visa tai pritaikyti apčiuopiamoje, realioje veikloje. Dar vienas klausimas, iškylantis ne vienam baigusiam šią studijų programą: kur įsidarbinti? Dauguma studentų dirba visai „nemeniškose” srityse, nes kulturos terpėje įsitvirtinti labai sunku. Studijų metu tenka labai daug rašyti, ieškoti informacijos, analizuoti ir kritikuoti, o šiuos įgūdžius verta pritaikyti žurnalistikos srityje. Menotyros studijų suteikiamų žinių spektras – labai platus ir neapibrėžtas, todėl tie, kas nori įsitvirtinti meno kritikos terpėje, dažniausiai tęsia studijas ir siaurina tyrinėjamų sričių ratą, pasirinkdami mėgstamiausią kryptį. Kaip bebūtų, gyvenime dažniausiai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku – juk ne studijų užrašas lemia sėkmę.
Patirtimi dalinosi Erika Vyšniauskaitė
Komentarai (26)
naudingas straipsnis,dekui
Tai tikrai idomu, bet nežinau ar išvados nėra skubotos. Nes gerų sąlygų nieks ant lekštutės neatneš. Kartais už savo sąlygas ir teises reikia pakovoti! Juk, tarkim su tais pačiais priekaištais ar kritika reiktų kreiptis į universiteto vadovybę ar studentų atstovybę…
O besistengdami atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje galime patapti sėkmingais, bet neaišku ar būsim savim ar būsim nuo to laimingesni?! Aišku galime būti konformistais ir tikėtis, kad ateityje ir mus kažkas pamalonins… kai užimsim naudingas kėdes ir postus.
visa bėda, jog vėliau menotyrininkai eina griovių kasti tiesiogine prasme, pažįstu net kelis tokius, tai manau verta pagalvot apie ateitį prieš stojant
Smagus tekstukas, patiko :) Pati po savo bakalauro studijų VDA (grafikos) nutariau truputį pakrimsti teorijos ir pataikiau į VDU meno istorijos ir kritikos magistrantūrą. Paskaitos įdomios, didžioji dalis dėstytojų puikūs, tačiau programa nėra lanksti. Na, nebus taip, kad imsi ir galėsi specializuotis ir nerti į gylį srityse, kurios tau pačiam svarbios, atsirinkti įdomius dalykus, o kažko atsisakyti :}
andrej> ne menotyrininkai vadinasi ten :]
Universitetinis išsilavinimas suteikia bendrą supratimą, o ne specialybę. Jei norite siauresnės srities ir specialybės reikia eiti į kolegijas, arba į praktines specialybes. Menotyroje, kaip ir kituose moksluose, kur daugiausia mokomasi teorijos, jums suteikiamas tik žinių bagažas, kitaip tariant pagrindas. Jei šito turimo pagrindo žmogus nepanaudoja, tai jis tampa nieko vertu – tada galite eiti braškių rinkti, duobių kasti, dar kažką veikti. Nereikia galvoti, kad jeigu įstojai į universitetą ir baigei jį dešimtukais, tai kažką reiškia. Tai tėra minimumas, kodų rinkinys tęsti savo tobulėjimą ir suprasti aplinką, jei pats neturi idėjų ir savo siekių – išsilavinimas nieko vertas, nesvarbu ar tai menotyra, ar vadyba, ar kitas mokslas besiremiantis modeliais, istorija ir teorija. Tad, siūlau pradėti galvoti ko norite ir kur pritaikysite savo žinias, o ne apie “perspektyvą” gavus popierių, pavadinimu diplomas.
Teisingai Gintare.
Tik man labai gaila, kad Gintares išsakytas mintis aš pirmą kartą isgirdau tik po to, kai pabuvojau kelis mėnesius universitete. Šiai nuomonei prieštaravau ir ja piktinausi iki kol atsivėrė galimybė pastudijuoti Danijoje. Aalborgo universitete bakalauro studijose tiesiogine šio žodžio prasme ruošiami MOKSLININKAI. Ketvirtame semestre rašome straipsnį, kurį galime po to siųsti į konferenciją. O programavimo išvis nėra (studijuoju informatiką). Tai ką jau kalbėt apie magistrą…
Taigi manau, kad vis del to abiturientus reikėtų kuo rimčiausiai INFORMUOTI, kad universitetas suteikia teorinį išsilavinimą. Būtų išvengta daug nusivylimų ir bemiegių naktų kalant “niekam nereikalingus” apibrėžimus…
Problema ta, kad universitetai pas mus, savo laiku, panoro prisivilioti kuo daugiau studentų, todėl labai kvietė, afišavo viso to svarbą ir daug ką nutylėjo, nesvarbu kokia kaina. O po to, tų pačių studentų sąskaita pasipelnė. Čia mano sutrumpinta nuomonė, neplėtosiu jos čia dabar;]
Sr, bet aš tai nežinau ko tie studentai čia tikėjosi ;D Juk aišku, kad menotyrininkas – tik teoretikas. T.y. menotyra – meno teorija, istorija, kritika. Tie, kas tikėjosi daugiau patys išsidūrė, o ne universiteto buvo išdurti…
Beje…:)
Nesakau, kad praktikos ir nereikia. Bet geriau jau ne piešimo ar vaidybos pamokos, o pvz spektaklių, parodų, repeticijų ir kitų kūrybos procesų stebėjimas. Geriau prašyti įvairių privilegijų (nemokamų bilietų ir pan…). Manau, tai ir būtų geriausia praktika… ne? :)
Tame ir problema, kad stodami studentai idealizuoja menotyrą, galvoja, kad jie čia bus kažkokie menininkai, realizuos save ir savo idėjas. Tai šiame moksle įmanoma, tačiau kūryba čia susijusi su žodžiais ir jų žaismu, bei meno kalbos šifravimu. Menotyrininkai yra labai nutolę nuo menininkų, tai galima sakyti dvi barikadų pusės.
P.S. Visiškai pritariu apie praktikumus, nes visgi per keletą tapybos pamokų ne ką teišmoksi ir suprasi, kai kiti tai daro metais, o stebint pačias parodas, gilinantis į spektaklius ir analizuojant menininkų idėjas, o ne kuriant savo, galima ištobulėti būtent menotyros srityje.
Pritariu Emilijai. Rasydama atsiliepimus ir ispudzius apie savo (menotyros) studijas as ta ir turejau omenyje, kad praktikos reikia, tik siek tiek kryptingesnes, kad sukauptas teorines zinias eitu panaudoti ateityje – meno kritikoje. Puikiai suprantu (ir supratau stodama cia), jog menininkais mes nebusim, o tapsim tais, kas mena vertina, supranta ir pagristai kritikuoja. Tiesiog norejau pasakyti, jog mintinai mokedamas pvz.: matematine formule ir nespresdamas uzdaviniu (jos netaikydamas) tu negalesi tapti maksimaliai geru savo srities specialistu :)
Tikiuosi suprantat apie ka kalbu. O cia gautas zinias as labai vertinu ir suvokiu, kad be teoriniu pagrindu neina judeti nei zingsnio pirmyn.
To Gintare:
stodami cia, studentai puikiai suvokia kokia kryptimi jie eina (bent jau dauguma) ir tikrai nesitiki tapti meno virtuozais. Juk nuo pirmo kurso destytojai ruosia ne menininkus, o kritikus. Rinkdamasi studiju programas, atidziai analizavau ka kas siulo, koki dalykai destomi ir kokia kryptimi einama. Studentai supranta, jog menininkas ir menotyrininkas – du skirtingi poliai, taciau neatsiejami :]
As manau, kad sukritikuoti kiekviena darba yra pats paprasciausias uzdavinys….
Bet kazka sukurti yra daug sunkiau ne tik desimtimis kartu bet simteriomai nes reik tureti ir darasos ir uzsispyrimo ir nepamirsti kad bus tu kurie tave mins su zememis nes Lietuvos tauta pilna pavydo ir neapykantos vieni kitiems…Labai gaila , bet ner like nei laso brolystes….seip pagirtina kad yra gera ideja ir ji yra igyvendinama o jeigu ji nepavyko ja juk galime patobulinti visada…
viskas labai gerai. bet kol nebus tame paciame pastate studijuojanciu menotyra ir studijuojanciu praktinius dailes, dizaino ar vaizduojamojo meno dalykus tol galva bus be koju. bendravimas jau studentavimo metais praktiku ir teoretiku kartu yra butinas, kartu subresta, kartu po to kuria ir idejas generuoja.
to nebuvimo pvz parodos vykstancios vdu galerijoje-keli stendai su daug teksto ir keliom nuotraukom, daug kalbu, o darbu galima sakyti net ir nereikia kad butu – trukdytu pasisakyti.
todel kuo daugiau rysio tarp praktikos ir teorijos tuo geriau.
sekmes visiems
Trumpa pastaba apie Erasmus. “Užsienio šalys, kviečiančios išvykti irgi nelabai vilioja: Lenkija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija.” – dar ir kaip vilioja! Ir mano grupė man pritartų :)
Straipsnyje šiaurės valstybės tikrai nėra nurašomos, kaip blogos:
“pabuvoti šiaurės Europos valstybėse gal ir įdomu, tačiau keista, jog į mainų programos sąrašus neįtrauktos tokios šalys, kaip Prancūzija, Italija ar D. Britanija. Juk Paryžius, Roma ar Londonas – vieni svarbiausių meno lopšių!”
Čia tiesiog išsakoma individuali nuomonė, teigiant, jog į programą turėtų būti įtraukta daugiau meno sritis propaguojančių universitetų :)
Didžiausia problema ta, kad nėra tų dalykų,kurie buvo siūlomi prieš įstojant. Kalbu apie muziką – juk ji viena išraiškingiausių meno sričių. Na gerai, nėra muzikos tai nėra. Bet kino ir fotografijos tik du dalykai siūlomi per 4 metus. Daugiausiai dalykų siūloma architektūrai, dailei, o teatrui – ypač. Na gerai,tokie privalomi, tai ką padarysi, atsigriebsim per pasirenkamus. Ne, nesulauksit. Arba dėst. išeina į dekretą (ne 1atvejis) ir tas dalykas nedėstomas, arba išeina tos srities (pvz. muzikos) specialistai, arba VDU lėšų užtenka tik vienam pasirenkamam. Susitaikai su ta mintim, bandai pamėgti privalomus dalykus, stengiesi įsigilint, ir še tau, nėr literatūros. Menų skaitykla iš vis kaip mitas, o kt. jei ir yra literatūros, tai ji: arba iki 1980 m. :) arba tik 1 vnt. – vid. 40 studentų.
Na, o labiausiai mane žavi sesija – šį semestrą nebeturiu 2 egz. per 1 d., (valio!!!) pavz. šį semestrą per 10 d- 5 egz. kas antrą dieną!!! Prieš sesiją ruoštis tiesiog fiziškai nėra laiko, nes yra koliai, n.d. seminariniai atsiskaitymai, belieka “kalti” mintinai. Et, toks gyvenimas. Beliko tik 1 semestras, kuriame vėl tie patys pasirenkami dalykai, praktikumas, bakalauras – ir šviesa tunelio gale…
Kokių dalyku reikia norint įstoti į menotyrą?
SVEIKI,
Manau, vdu menotyros studijų programą reikėtų gerokai pakoreguoti.
Teko studijuoti, pateikiu subjektyvią nuomonę.
Menotyros studentui jau nuo pirmo kurso turėtų būti sudarytos sąlygos pasirinktį vieną studijų kryptį (teatras, dailė, architektūra ar kt.), o visos kitos meno sritys turėtų būti laisvai pasirenkamos, studijuojamos greta visus studijų metus. Pripažinkim, juk visko neišmoksi, juk negali būti “visko” specialistas (yra išimčių, bet…). Įdomu, kodėl tik vėlesnėse studijose po bakalauro pradedamos siaurinti tyrinėjimo sritys? Kodėl nuo pirmo kurso studentas turi mokytis aibę pašalinių dalykų? Taip, iškart po vidurinės sunku apsispręsti, ko nori, bet jeigu studijos būtų konkretesnės jau nuo pirmųjų dienų, tuomet ir studijuojančiam būtų daug lengviau apsispręsti (ar tinkama sritis, ar tinkamas universitetas ir pan.). Taip, pritariu Gintarei, “universitetinis išsilavinimas suteikia bendrą supratimą, o ne specialybę”, tačiau bet kuriuo atveju, krypstama į tą specializacijos pusę. Šiandien laikas neįkainojama vertybė, tad kodėl jį turėtume švaistyti?
Dėl privalomos bendrosios universiteto programos per pirmus dvejus studijų metus, manau, krūvis turėtų būt sumažinamas iki minimumo, turėtų būti leidžiama laisvai pasirinkti. Jeigu jau neįmanoma be privalomų bendrųjų dalykų sistemos, kodėl vietoj jų neįvedus bendrųjų privalomųjų dalykų susijusių su menu (bendrąja prasme), šiuolaikiniais meno procesais ar kažkas panašaus..? Juk galima mokytis informatikos, kalbos kultūros ir kt. dalykų žvelgiant pro menų prizmę.
Dėl “erazmus”, pritariu LABAI, autorės cit., “keista, jog į mainų programos sąrašus neįtrauktos tokios šalys, kaip Prancūzija, Italija ar D. Britanija. Juk Paryžius, Roma ar Londonas – vieni svarbiausių meno lopšių!” Asmeniškai mano pažintis su menotyra įvyko per Italiją… Studijuojant, būdavo pavydu, jog ekonomistas ten mokytis galėdavo.
Dėl praktikų/praktikumų, jos yra būtinos, privalomos, nesvarbu, ką kur bestudijuotum. Jos visuomet įmanomos… Aišku, nesąmonė, jog liaudiškai tariant jos yra “pritempiamos”, dažnai, neduodančios jokios naudos.
Tarkim, jei būtų įvestas privalomas vienos meno srities pasirinkimas nuo pirmo kurso, tada būtų galima automatiškai, tokį studentą visiems studijų metams “uždaryti ” į įstaigą/as (Lietuvoje, užsienyje), kurios dirba toje (studento) srityje. Iš to būtų galima formuoti įvairiausias praktikas. Aišku, tą galima daryti ir savarankiškai, tačiau, daugybė pašalinių universitetinių dalykų yra kliuviniai, ryjantys laiką.
VDU menotyros studijos yra įdomios, jas patobulinus, sugalvojus protingas praktikas, suintensyvinus užsiėminus (kas studijavo, tas žino, tik mažoji seminarų dalis yra naudingos), studentų, pabaigusių šias studijas, pasitikėjimas savimi būtų žymiai didesnis.
:-) SĖKMĖS!
Sveiki, norejau paklausti ar imanoma studijuoti be dailes pagrindu? ar jeigu nemoku piesti net neverta stot? :D
galima
Sveiki,
is patyrimo :)
Kas yra menotyra? meno tyrinejimas. Vadinasi i sia specialybe turetu buti priimami dailes akademijos, dailes mokyklu mokslu kande asmenys. Tai mano nuomone. Be sito, labai daug informacijos, kuri nepasizymu naujumu ar svieumu. Labai daug tenka mokytis vaizdines medziagos (architektura, daile). Viskas butu gerai, jeigu butu ivedama dariena disciplina, tai grynoji kritika :) Kas tai yra, kaip ja panaudoti ir panasiai. Kartais studentai susikerta su destytojais, del meno kuriniu kritinio pziurio nesutapimu :)
Asmeniskai man sios studijos buvo idomios, taciau labai sunkios (o gal but buvau per jauna ir nelabai skyriau savo demesi siam mokslui). Studiju nebaigiau – pakeiciau specializacija ;) Gal kada gyvenime ir sugrysiu prie sito mokslo, bet zinau, kad is jos duonos nevalgysiu, ji gali buti tik kaip hobis :)
Sekmes istojusiems!
Sveiki!nuo pat mažens svajojau susieti savo gyvenimą su daile, taip sėkmingai baigiau dailės mokyklą.jau antri metai po dailes mokyklos baigimo tęsiu savo “studijas”,mokymąsi sustiprintoje išplėstinėje dailės mokyklos klasėje,taip gilindama savo žinias mene.puikiai sekasi tapyba, tai mano stiprioji pusė.esu antroje gimnazijos klasėje, tačiau jau dabar rimtai galvoju apie savo ateitį, tuo labiau, kad vienuoliktoje klasėje teks pasirinkti mokymo profilį, kuris padeda apsispręsti stojant į aukštąsias mokyklas.turiu tikslą, ir jau dabar žinau kur noriu stoti.dailė yra neatsiejama nuo mano gyvenimo, tačiau nenoriu tapti dailininke, aš noriu būti labai glaudžiai susijusi su menu, bet ne jame,nes buvimas mene, mano nuomone, prilygtų beprotystei.aš noriu tiesiog būti šalia meno, tapti jo dalimi.patinka mokykloje mokomasis dalykas istorija,esu palinkusi į humanitarinius mokslus.jau keletą metų esu tvirtai nusprendusi,kad menotyra arba dailėtyra yra mano pašaukimas.tačiau perskaičius apie Jūsų mokymosi patirtį šioje srityje, esu tiesiogine to žodžio prasme šokiruota.nemeluosiu tikrai kaip ir dauguma, turbūt, idealizuoju menotyros mokymosi galimybės,tačiau dabar jaučiu,kad visi mano įsitikinimai sudaužyti tarsi į šukes….visada nemėgau informatikos,jos tiesiog neišmanau. visada ją atitolindavau ir atitolinu nuo savęs,man tai neįdomu,o dabar netikėtai sužinau,kad jos reik menotyros studijose!!!!tikrai nesuprantu ką tai turi bendra.
labai norėčiau dar konkrečiau susižinoti, apie mokymosi galimybes.juk negali visą laiką gyventi tik savo įsivaizdavimuose,reikia susipažinti su tikrąją padėtimi,kol dar laikas neišsekęs.
taigi laukiu dar daugiau įvairiausių nuomonių ir atsiliepimų , nes manau tai galėtų puikiai praversti ateityje. IŠANKSTO DĖKUI!;)
Brigitai.
Mano motyvacija buvo lygiai tokia pati.
Visgi visi kažkodėl pamiršta apie VDA. Aš pati rinkausi tarp akademijos ir vdu ir pasirinkau akademiją be didelių dvejojimų. Visų pirma – tai dailės institucija. Ji visa skirta menui, nepadaro jo kaip priedėlio prie bendros specialybių mėsmalės (kalbu apie vdu).
Galiu nuraminti, kad vda jokių logikų, informatikų ir tt ir pan nėra. Nors čia “menotyra” vadinasi dailėtyra, bet studentai būna supažindinami su dauguma krypčių – ne tik tapyba, piešimu ir architektūra ir vis tiek gauna menotyros bakalaurą. Žinoma, tokio dalyko kaip teatras ar muzika čia nerasi, bet studijos įdomios ir nesudėtingos (jei nepasilieki visko paskutinei nakčiai – visų studentų yda..)
Jei esi ne vilnietė, galima gauti bendrabutį. Pačiame miesto centre, senamiesty, netoli akademijos (kainų nežinau, nes pati butą nuomoju), o paskaitų grafikas leidžia dirbti puse etato.
Stojamųjų nereikia, viską lemia egzaminai (istorija, lt, anglų). Bet įstoti nėra sunku, ypač jei tau ne problema mokėti už studijas.
Tai tiek pradžiai, jei dar kas konkrečiai domina, klausk.
Vienas Paminėjimas
Rašyta: Sausis 25, 2010 at 3:07
[...] Dar apie menotyros studijas VDU galite paskaityti http://www.menoduobe.com [...]