“What you see from a tree”
Ši savaitė man buvo neapsakomai dosni, aptikau keletą tikrai gerų menininkų, tarp kurių yra ir mano mėgiamiausios šakos – iliustracijos kūrėjų. Štai šiandien pristatau jūsų akims merginą iš Los Angelo, beveik iškarto sužavėjusią mane savo darbais. Tikiuosi patiks ir jums.
“While saving yourself”
Kilusi iš Pensilvanijos mergina gyveno savo pasaulyje, nemėgo mokyklos ir labai dažnai praleidinėdavo pamokas. Kurį laiką M.Kadel blaškėsi po įvairias meno mokyklas, pasimokiusi semestrą drąsiai metė mokslus, tačiau galiausiai apsisotojo Moore College of Art.
Šiuo metu 33-jų metų iliustratorė gyvena labai keistoje, bet įdomią istoriją menančioje vietoje pavadintoje Echo Park. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą šioje vietoje buvo įsikūrusi visa JAV kino industrija, prieš išsikraustant jai į Hollywood’a. 60-aisiais ir 70-aisiais Echo Park pagarsėjo kaip bohemos prieglobstis ir pritraukė begalę jaunų muzikantų ir menininkų, tarp kurių visiems žinomi: J.D. Souther ir Glenn Frey iš Eagles, Tom Waits, Jackson Browne, bei Frank Zappa. Netgi Charles Bukowski apsilankydavo Echo Park’e.
Taigi M.Kadel su savo vaikinu, kuris beje taip pat puikus iliustratorius, bet apie jį kitą kartą, įsikūrė labiau į namelį medyję panašėjančiame būste. Ten iki šiol laimingai kuria puikius kūrinius.
“A little time alone”
Beveik visi autorės darbai piešti ant “purvino” popieriaus, t.y. arba jis tiesiog pageltęs dėl senumo, arba specialiai pagražintas kavos tirščiais ar dėmėmis nuo puoduko. Kadangi pasenusio popieriaus nėra taip daug,o ypač didelio formato, M.Kadel suklijuoja įvairias skiautes į savotišką drobę, kuri suteikia darbams eskiziškos šilumos.
M.Kadel neprentenduoja į didžią menininkę, jos darbai tikriausiai nekabės tarkim MoMA salėse (nors kas gali žinoti?), tačiau pradėjusi dalintis savo darbais nuo kavinukių, iliustratorė dabar jau eksponuoja juos ne vienoje galerijoje, tarp kurių galima paminėti Richard Heller Gallery.
“Desperate future” (bendras darbas su Brian Canning)
Autorė prisipažįsta, kad pirmiausia ateina idėja, tik po to bandoma sugalvoti jos iliustraciją. Įdomu kaip kartais priešingai mąsto vienodai gabūs iliustratoriai. Vieniems pirmiausia gimsta idėja, kitiems visko pradžia yra abstraktūs piešiniai ant popieriaus, kurie vėliau veda prie idėjos.
Bet kokiu atveju visada malonu pasigrožėti gerais rezultatais. Tikėkimės Mel Kadel niekada nepritrūks pageltusio popieriaus.
“Un – scared”
“He loved to wove”
“Rolling with the punches”
“Rise above”
“Shopping cart, loaded”
“911 girls that break my heart” (bendras darbas su Brian Canning)
“1,000 birds flying” (bendras darbas su Brian Canning)
“Grand ole fort”
Susipažinkite su Mel Kadel artimiau šioje svetainėje.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (2)
Įdomi kūryba, įdomios joje mintis, laikas pafilosofuoti :)
taip viskas artima pasirodė.
net šiurpuliukas perėjo…