Ne taip dažnai atsitinka, kad lieki sukrėstas ir nuviltas perskaitęs straipsnį. Deje, šį malonumą teko patirti ir man. Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio, kuriame perskaičiau žinutę apie tai, jog vienas geriausių ir brangiausiai apmokamų (1000 dolerių už minutę) klasikos smuiko virtuozų Joshua Bellas išėjo anonimiškai pagriežti Vašingtono metro. Pirmas įspūdis – „o, geras, vienas geriausių smuikininkų gatvėj su 3,5 mln. dolerių kainuojančiu smuiku rankose”. Toliau sekė įvykio pristatymas „The Washington Post” laikraštyje. Supratus visą situaciją, žmonių reakciją ir absurdiškumą, viduje sukilo ir nemalonumo, ir apmaudo, ir beviltiškumo jausmas. Ko verta mūsų visuomenė, kuri reikalauja prabangos, grožio ir linksmybių, bet lieka akla, kai tiesiai prieš save mato tikrą meno kūrinį, tikrą paveikslą, ar girdi tobuliausios muzikos garsus? Ir ar neturėtume pakeisti sąvokos „menas visiems” į „menas suprantantiems ir tik išrinktiesiems”?
Nepradėkite piktintis, kainas ir pripažinimą paminėjau ne be reikalo ir ne tam, jog įrodyčiau kiek vertas smuikininkas. Atvirkščiai, noriu paklausti jūsų – o kiek jis vertas be tų įkainių? Kiek vertiname kūrinį, paslaugą, daiktą be etiketės? Jis tampa nieko vertu? Jūs einate į spektaklį, nes jis puikiai išreklamuotas arba jo aukšta kaina, ir galvojate – o, taip, tai tikrai bus kažkas nuostabaus?
Taigi, trumpas video filmukas puikiai perteikia situacijos grožį ir muzikos kokybę, tie kurie turi bent mažiausią pojūtį melodijai, pastebės, jog kūriniai atliekami labai profesionaliai, o garsas valdyte užvaldo. Smuikininkas pradėjo savo koncertą Johann Sebastian Bach’s Partita No. 2 kūriniu. Kam įdomu, tai vienas sudėtingiausių kūrinių smuikui. Jį profesionaliai įgyvendinti pavyko tik keletui virtuozų.
Vienas labiausiai pripažintų pasaulyje smuikininkų stovi metro, atlieka sudėtingiausias genijų sukurtas variacijas, per 43 minutes pro šalį pralinguoja 1097 žmonės, vienas iš jų sustoja paklausyti ilgėliau, visi kiti lieka abejingi, bet užtat paaukoja muzikantui 32,17 dolerio.
„Kiekvieną kartą, kai pro šalį praeidavo suaugęs žmogus su mažu vaiku, vaikas visada pradėdavo eiti lėčiau, atsilikti ir sukti galvą į garsų pusę. Ir kiekvieną iš šių kartų, suaugęs timptelėdavo savo atžalą ir paragindavo nestovinioti… Gimdami atsinešame su savimi poezijos ir muzikos supratimą, deja laikui bėgant šiuos gabumus prarandame..” – citata iš „The Washington Post” dienraščio.
Mažieji daug jautriau reaguoja į muziką ir meną, deja šį jų gabumą pradedame slopinti nuo mažų dienų…
Na, o man ši situacija priminė dar šį savaitgalį įvykusią diskusiją. Situacija šiek tiek skyrėsi, bet esmė buvo panaši. Kartais mūsų jaunimas labai mėgsta ateiti į renginį ir sėdint salėje garsiai replikuoti, kritikuoti, ironizuoti ir t.t. Viskas būtų nuostabu, tik kartais atsitinka taip, jog žmonės nors kažkiek gerbiantys manieras ir etiką, tokioje vietoje nebegali būti, nebegali stebėti renginio toliau, o dar blogiau, jog organizatoriai (kurie dažniausiai būna išsilavinę žmonės dirbantys iš idėjos) praranda visą entuziazmą ir kitą kartą tokią veiklą palieka „protingesniems” (verslumu pasižymintiems personažams), kurie surengs jums tokiems patiems „protingiems” kažką „įdomesnio”.
Taigi, pagrindinis diskusijos klausimas buvo toks – ar menas turi būti prieinamas kiekvienam? Ar neesame per daug tolerantiški? O, gal visgi reikėtų griežtai burtis į grupes, kuriose galėtų dalyvauti tik tam tikri pripažinti ir išsilavinę žmonės, o visus kitus atstumti? Gal būti snobu visgi yra gerai?
Pažiūrėkime, kiek turime pasipiktinusių vidutines pajamas uždibančių žmonių. Turtuoliai daro tai, dalyvauja brangiausiuose koncertuose, važinėja po geriausius pasaulyje muziejus, geria seniausią Europoje vyną ir t.t. Bet, kai mūsų atveju smuikininkas, už kurio koncertą žmogus privalo sumokėti nemažą sumą, stovi priešais jus, apsirengęs paparastus džinsus ir kepuraitę – jis tampa nieko vertu… Nieko, net minutės jūsų dėmesio. Bet žinoma, jei išgirstumėte per žinias, jog rytoj vietinėje požeminėje perėjoje gros vienas geriausių pasaulyje smuikininkų, o dar ir laikys 3,5 mln smuiką rankose, turbūt atlėksite tekini ir dar atsivesite penkis draugus, o gal net ir dešimt.
Tas pats žmogus – tiems, kuriems būtina etiketė
Manau, tikrai nesuklysiu pasakydama, jog mūsų kasdienybėje, apie kiekvieną naują produkciją, paslaugą, renginį, meno kūrinį, spektaklį visų pirma sužinome iš vietinio laikraščio, televizijos ar dar kokios nors masinės priemonės. O jei neišgirdome ir neperskaitėme? Tuomet – tai tiesiog neegzistuoja. Nori dėmesio – užsisakyk kuo spalvingesnę, didesnę ir labiau rėkiančią etiketę. O jeigu nenoriu? Tavo problemos.
Gal užteks to moralo ir pabaigai tiesiog palinkėsiu nebesižavėti taip stipriai etiketėmis, pradėti žiūrėti akimis, o ne banknotais, klausyti ausimis ir skirti daugiau laiko vertingiems dalykams. Manau, daugelis iš jūsų taip ir daro, vienintelis klausimas – ką daryti su tais, kurie sudaro mūsų visuomenės didžiąją masę – ar toliau toleruoti banalumą ir išsilavinimo trūkumą, ar vis dėlto pradėti kritikuoti?..
Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!
Komentarai (75)
Man atrodo, kad šitas atvejis yra mūsų visuomenės sandaros atspindys. Visko pasiūla yra tokia didelė, kad neįvardinti dalykai paprasčiausiai neegzistuoja, todėl yra kuriami ir stiprinami prekės ženklai ( brandai). Šiuo atveju į metro stotį išėjo gerai grojantis noname’as, kuris žmonėms tiesiog neegzistavo. Analogiškas reiškinys vyko viduramžiais, kai žmonės dar nebuvo pastebėję Veneros planetos, todėl manė, kad ji neegzistuoja. Ir nėra ko kaltinti, dabartinėje visuomenėje tai yra normalu, nes čia viskas sudėta į stereotipinius stalčiukus ir tikėtis, kad metro išvysi pasaulinio lygio koncertą yra paprasčiausiai per daug varginantis dalykas. Neteisinu visuomenės, bet ir nekritikuoju, nes įtariu, kad pats elgčiausi lygiai taip pat, kaip ir tie žmonės
Tie žmonės, kurie lyg pro paprastą gatvės muzikantą praėjo pro geriausią pasaulio smuikininką, griežiantį stradivarijumi, yra visiškai pateisinami. Ar nors kartą mes susimąstėme, kad tie studenčiokai, kurie Pilies gatvėje brazdina gitaras šeštadieniais ir per didesnes miesto šventes, yra būsimieji/esami hendrixai? Ne, ir niekaip kitaip, kaip į studenčiokus, mes į juos nežiūrime. Žinoma, išgirdę žinomą gabalą, arba tikrai gerai atliekamą nežinomą, stabtelime paklausyti, numetame kelis litus, tačiau einame toliau. Tuo tarpu tam tikrame kontekste – konecertų salėje, didelėje lauko arenoje – tie muzikantai įgauna visai kitą spalvą, ir net ne itin gerus atlikėjus garbiname, nes jie yra ten, o mes – čia.
Labai teisingas požiūris, manau daugeliu atvejų būtent prekiniai ženklai daug lemia (žinoma nereik pamiršti, kad jie ne už dyką pripažinti). Apskritai manau plačioji visuomenė nėra tiek išprusui, kokia dedasi, tad nereikėtų susireikšminti su skulptūromis Neries krantuose, o daryti kažką paprastesnio ir vizualiai patrauklesnio (tuo pačiu ir liaudziai labiau suprantamo).
jei žmonės gyventų čia ir dabar, sąmoningai kiekvieną akimirką, tikrai nebūtų praėję pro šalį, ir sustoję pasigrožėti muzika.
Didele problema yra ta, kad mes turedami ant stalo sakykime nuostabaus brandinto surio gabaleli jo nenorime, o ieskome pyrago. Pyragui pasigaminti neuztenka ingredientu, bet vistiek norime pyrago, kai panosyje yra ka paimti…. Reikia tik pamatyti, isgirsti, priimti ir suprasti. Kaip vienas zmogus paminejo, ismokti buti cia ir dabar, nesistengiant pranokti.
Paskaičius komentarus, galima dar labiau įsitikinti, kokia svarbi visuomenei yra etiketė. Pvz. Andrius teigia, jog būtent tam ir yra kuriami brand’ai, o be jų žmogus, kūrinys, knyga tampa neegzistuojantys. Taip sakant iškeliama didžiulė marketingo svarba mums, mūsų mąstymui, skoniui ir net pasirinkimams.
Bet vis dėlto, o kur dingsta visas dėmesys ir žmogiškas instinktas sustoti, pamačius grožį, tobulus muzikos garsus ar kitą, neturintį brand’o, bet kokybišką ir vertingą kūrinį? (atkreipkite dėmesį į pavyzdį su vaikais). Ir ar toks visuomenės modelis, kur egzistuoja dalykai tik turintys etiketę nėra iškreiptas?
Nejaugi sutiktą žmogų iš pradžių vertinate tik pagal jo baigto universiteto pavadinimą, išgirstą muzikantą pagal tai kiek kartų jis buvo reklamuotas masinėse inf. priemonėse, o knygą perkate tik tuomet, jei jos viršelis yra itin spalvotas ir ryškus?
Įdomu būtų išgirsti nuomones žmonių, kurie šeštadienio popietes leidžia ieškodami perliukų “blusų turguose” ar lankydamiesi nežinomų atlikėjų koncertuose ir nekomerciniuose renginiuose… Ar tikrai jie būna prastesni? Ir ar nėra klaida juos laikyti neegzistuojančiais?
Neblogai groja, patinka man to brangaus smuiko garsas. Koncerte Joshua gavo daugiau demesio, ir pinigu daugiau gavo.
Metro – atskira istorija. Ten jis igavo praktikos. Siek tiek kitokios praktikos nei ten, kur iprastai jis grodavo.
Manau jam niekada neteko groti tokiems skubantiems klausytojams.
Budamas skubanciu praeiviu, neisgirdes/neatpazines “brangiausio smuikininko”, o veliau suzinojes, kad pro toki praejau – dziaugciausi :]
Abejoju ar kiekvienas is musu, skubedami gatve su savais rupesciais ir mintimis, labai atkreiptume demesi i grojanti muzikanta. Na isgirstume, taciau ar ilgam sustotume paklausyti?
Kiekvienam savo vieta! Muzikantui, koncertu sale, darbuotojams–kabinetai. O ir tokios grazios muzikos norisi pasiklausyti iskilmingiau nusiteikus, jau nusiteikus geroms emocijoms.
Todel cia nesvarbus etiketes ar pinigu kiekis. Viskas tiesiog turi buti savoje vietoje savu laiku.
Gyvenime viskas egzistuoja šalia: snobizmas ir plačiosios masės, genijai ir deletantai… Supratimas ir nesupratimas. Mes turime stengtis judėti pirmyn,tobulinti mūsų visuomenę. Šio menininko pav. rodo, kad jis nebijo kūrti ir ieško naujų erdvių. Kas gali paneigti, kad grojimas perėjoje, manipuliavimas brendais, nebuvo vienas iš geriausių jo darbų?! O gal jis tai darė dėl 32,17 dolerio?
Veikiau sutikčiau,kad jis nori pasireklamuoti ir plačiosioms masėms… Tačiau – tikram menininkui ne vien reklama svarbi. Manau, jam tiesiog pabodo groti vien steriliose, kruopščiai išseparuotose salėse, ir būti vien sausu atlikėju! Jam šiuo atvėju svarbu buvo atlikti šį socialinį eksperimenta. Juk, jis yra kūrėjas!
Na ir keistai samprotauja straipsnio autorė… Tarsi tai, kad Washington post suorganizavo šį renginį nebūtų puikus viešųjų ryšių, taigi ir marketingo projektas. Po šio projekto paviešinimo daugybė žmonių visame pasaulyje pirmą kartą pamatė šio smuikininko vardą, išgirdo kaip jis groja ir sužinojo kiek tai kainuoja :))) Tas smuikininkas ne tik padidino savo paklausą, tikslinį segmentą, bet ir savo vertę, taigi ir bilietų kiekį ir kainą :)
O nepripažinti menininkai, nesuprastos visuomenės sielos sako, kad nori būti pripažinti, bet visais savo veiksmais daro vsiką, kad būtų “kitokie” ir laimingi toliau kentėtų dėl “nepripažinimo” ir “banalios visuomenės”.
Man tai labai juokinga ir truputį graudu.
Patarimas: nusiimkit nuo galvos dėžę ir atsimerkę išdrįskit pamatyti pasaulį tokį koks jis yra. Geras produktas turi būti pateiktas TIKSLINEI auditorijai, patogiu metu ir patogioj vietoj.
Nereikia verkti dėl nusivylusių idėjininkų kurie nenori suvokti paprasčiausių verslo principų ir liaujasi netinkamai organizuoti renginius. Gal juos pakeis atviresni ir visapusiškesni meną mylintys žmonės, kurie sumaniai pateiks renginį galvodami apie klausytoją, žiūrovą, o ne apie save ir savo “nesuprastą menišką sielą”.
Ar skubančiam ir alkanam benamiui pateiksi patiekalą nešvarioje suskilusioje lėkštėje ir tikėsies, kad tinkamai įvertins tavo šedevrą? :)
Jei taip, tai sėkmės toliau piktinantis nedėmesingu jaunimu nevykusiai pateiktuose renginiuose.
Sutinku su S. nėra tame jokio kriminalo. Toks eksperimentas, kai iš anksto žinomas rezultatas, nėra eksperimentas. Kokio velnio brangus muzikantas, pasiims brangų smuiką, eis į prabėgamąją vietą skubočiausiu paros metu ir gros sudėtingiausią kūrinį? ar tam kad jo kas nors paklausytų? ar tam kad būtų galima nufilmuoti kaip niekas neklausys? Negi neakivaizdu, kad visi faktai sustatyti tam kad “eksperimentas” pavyktų? ar tai galima vadinti eksperimentu? Aš šitą veiksmą užskaitau, kaip labai klaidinančią ir snobišką virusinę reklaminę akciją.
Taip pat sutinku ir su Sazhine.
Washington post straipsnyje, jeigu jūs jį skaitėte, kalbama apie vertybes, žmonių reakciją, nagrinėjamas atliktas tyrimas. Abejoju, kad šio tyrimo pagrindinis tikslas buvo išpopuliarinti ir taip vieną geriausiai pasaulyje žinomų ir apmokamų smuikininkų pasaulyje…
Pasidomėjus pačia Joshua Bellas asmenybe galima pastebėti, jog jis dalyvauja daugelyje socialinių projektų ir iniaciatyvų, susijusių su jaunimo lavinimu.
Pagal jūsų pateiktą modelį, domintis tik tuo kaip tiksliniam segmentui įbrukti savo produktą, o dar geriau, žinoma, aprėpti kuo didesnę rinkos dalį, tai daugiau Lietuvoje nieko ir nematytume kaip tik Valinsko linksmybes ir “Kelias į Žvaigždes” projektus. Paprasčiausias ir pigiausias būdas “vadybininkėliui marketingistui” praturtėti.
Pasigilinkite patys į marketingo esmę ir mokslą, juk jo pagrindinis tikslas parduoti prekę – bet kokią, nesvarbu ar ji kokybiška ar ne, svarbiausia pelnas. O tai reikštų – jei mūsų visuomenė banali ir renkasi nieko vertus produktus – duokime jų dar daugiau, tegu džiaugiasi. Tik įdomu iš esmės ar toks modelis neiškreiptas ir ar įmanoma evoliucionuoti žaidžiant pagal tokias taisykles?
O gal būtent dėl tų, kaip sakėte, “nusivylusių idėjininkų” dalis visuomenės atsiskiria ir eina kita linkme, tobulėjimo?
na gerai Gintare, tada koks tavo manymu šios akcijos tikslas? Kas norėta pasiekti ir kaip tai turėtų suveikti naudojant tokį būdą?
Kaip visi staiga marketingistais patapo, kaip puolė analizuot kiek žmogelis uždirbo ar populiarumo įgavo…toks jausmas, kad pas mus aplink vien vadybininkai ant Lietuvos :]] Tik pora žmonių pabandė į tai pažvelgti iš kitos pusės, visi iškarto pilni nepasitikėjimo, skaičiuoja svetimus pinigus.
Manau, kad nesvarbu kokios buvo tikrosios paties muzikanto, ar jo menedžerio paskatos. Tegul jis tai darė dėl savanaudiškų tikslų, bet jūs skaitote ne autoriaus akcijos liaupsinimą, juk straipsnis bando iškelti klausimą, gal būt prisikasti iki žmogaus šaknų. O jūs plaukiojat dabar paviršiuje, net nebandę įsigilinti. Kažkaip net nesmagu. Materialistai.
Gintare, marketingą suvoki, kaip piktą dėdę, o jis, na bent jau jo šiuolaikinė idėja nebėra tokia. Dabar visiems išaiškėjo, kad drastiškos priemonės parduodant objektą neša tik trumpalaikį efektą, todėl vietoj prievartinio būdo įkišti tą produktą bet kam ir bet kaip, imta stengtis segmentuoti auditorijas ir ieškoti tų, kam jo reikia arba parodyti jo tikrąją vertę. Todėl net ir tavo minimos nežinomos grupės stengiasi save įvardinti, jos nori būti klausomos, todėl kiekviena jų stengiasi susikurti internetinę svetaine, logo, marškinėlius, platinti savo dainas ten, kur jų gali klausyti. Jie negroja zanavykų turguje, kur pardavinėjama mėsa, nes ten nėra jų potencialių klausytojų, kurie juos galėtų identifikuoti ir atpažinti.
Juk visuomenė pasikeitė, o ypač pasikeitė informacijos kiekiai, todėl jų nesegementuoti darosi labai sunku, tad daugelis žmonių susitikti su menu tikisi ten, kur jis turi būti…
Aleksandrai, gi ne pyktis susirinkom :)
Straipsnis tik iškelia klausimą, ar verta visuomenė tikro meno? Ir kaip iliustracija pateikta ši akcija. Aš manau, paaiškinau kodėl, kad ši akcija nieko neįrodo ir ja remtis nėra prasmės, nieko čia nei materialistiško nei nematerialistiško.
Aš asmeniškai nieko prieš reklamą ir gudrius sprendimus neturiu, jeigu nebandoma prakišti kokio visiškai su talentu nedraugaujančio menininko darbus ar dar vieno radžio albumo. Bet manau apie tai ir kalbos neturėtų būti, toks jau mūsų šių dienų pasaulis. Man įdomesnis to vaiko pavyzdys, kuris parodo mūsų visuomenės esminę klaidą. Kodėl menas, būdamas toks dinamiškas, greičiau netgi chaotiškas, turi taikytis prie monotoniškos aplinkos, kodėl niekas nesitiki atrasti meno kūrinio ant namo sienos, bet užtat eina save patenkinti į meno galerija 17:00, masinis anonizmas kažkoks gaunasi. Žmonės blokuoja savo prigimtinį pojūtį grožiui, tam, kad spėtų į darbą, tam, kad visas šitas varikliukas suktusi. “Ne vieta ir ne laikas, man čia dabar mėgautis, vėluoju.” Aš nekaltinu žmonių, tiesiog graudus vaizdas. Gal tai problema be išeities, bet aš asmeniškai sustočiau bent 10 min, niekas manęs už tai nenubaustų.
Andriau, aš nemanau, kad marketingas yra piktas dėdė, bet vadinkime daiktus savais vardais. Marketingas siekia parduoti prekę arba ją populiarinti. Šitam tikslui pasiekti reikalinga suprasti vartotojų elgseną, todėl yra skirtingi būdai (tyrimo metodai) kaip tą elgseną išsiaiškinti. Taip, visiškai teisingai, jog dabar jau nebenaudojami drastiški būdai, o ar pamąstei kodėl? Ar tik ne todėl, kad visuomenė jų atsikando ir jie tiesiog nebeveikia (juk anksčiau jie puikiai veikė ir ne tik trumpalaikiui pelnui pasiekti) – marketingui tenka ieškoti naujų gudrybių ir priėjimo. Tik įdomu kas atsitiktų, jei visa visuomenė staiga taptų nepavaldi marketingui, visiškai užsimerktų ir visi marketingo tyrimai nebepasiteisintų?Ar tik nepasirodytų, jog nebemokame gyventi pasaulyje be etikečių?
Galbūt tiesa, kad šiuolaikinio marketingo idėja po truputį evoliucionuoja, bet marketingo tyrimų kaip mokslo šakos tikslas vis dar yra išsiaiškinti vartotojo elgseną, rasti prie jo priėjimą ir parduoti (kuo sėkmingiau įvesti į rinką, išpopuliarinti) savo prekę. Dar neteko girdėti apie marketingo mokslą, kuris siekia ugdyti visuomenę… Čia gal jau atskiros grupės tiesiog pritaiko marketingo metodus geresniems tikslams, negu jis buvo taikomas iki šiol.
Kokia mūsų visuomenės esminė klaida? ar tai, kad kiekvienas žmogus sensta? vaikystė yra poezijos amžius, visi buvom vaikais, bet deja – buvom. Man vaiko pavyzdys panašesnis į dar vieną triuką “jautrios” stygos užkabinimui. Net jeigu taip ir buvo, kaip rašo WP apie tas situacijas su vaikais, tai yra natūralu, vaikai yra smalsūs, jie neskuba į darbą, jiems nereikia dirbti, bet būtų naivu manyti, kad jie dėl to adekvačiai įvertina klasikinės muzikos “grožį”, ar vaikas neatsisuktų jeigu grotų eilinis gatvinis?
Toliau, ar manai sugebėtum įvertinti Rembranto paveikslą pakabintą gatvėj 15 metrų aukštyję, arba tamsiam padvale įmestą į kertę? Jei mėgsti klasikinę muziką ir gali ją įvertinti tikiu, kad sustotum 10 minučių paklausyti, šiame eksperimente atsirado ir tokių žmonių, taigi kame problema? Lygiai taip pat tas kuris vaikšto 17:00 arba betkokią kitą valandą, manau tinkamai įvertins ir užkliuvusį kūrinį gatvėje.
Taigi, aš pasilieku prie savo nuomonės, kad vienintelis blogis šioje vietoje yra tokia akcija, blogis todėl, kad maitina pakankamai išsilavinusius žmones visuomenės nuvertinimo emocijom.
Gintare, ar gali atsakyti, kokiu būdu tavo manymu ši akcija ugdo visuomenę, ir kurią visuomenės dalį?
o as nemanu kad reiktu supaprastinti visus zmones iki vieno vieneto visuomenes.. papraciausiai pradzioje aprasyta situacija buvo artima zmogui kuris neturi pinigu masinai ir vaziuoja is/i darba metro su kita mase zmoniu…o stai GROZIO ir PRABANGUMO reikalauja jau kiti zmones, kuriems nereikia savo subinytes su kitom subinytem purvinais vagonais vazinetis. tam paprastam zmogui gi ne aukstos materijos galvoj, ne brandai, ne vardai, jei jam patinka daiktas – jis taip ir pasakys, kazkokiu gilesniu jausmu jis netyrineja ir nesusimasto, nes juk kam jam to reikia.. na zodziu kiekvienam savo, taip buvo ir bus ir nera ko liudet.
nors siuolaikinio eilitinio menininko gyvenimas primena 80uju biznio magnatus, kai savo klaidos kaina tu buvai ismetamas is zaidimo ir panasiai….
zodziu nenuprotekit, kurkit is saves ir savo aplinkai. o pinigu ir pripazinimo visada bus..bent truputi.tik nereikia but gobsiems.
Sketchbook, eksperimento tikslas nėra ugdyti, esmė yra sukelti pamąstymą, pagalvojimą kodėl taip yra ir ar galėtų būti kitaip. Vien tai, kad tu diskutuoji šia tema dviejuose tinklaraščiuose parodo, kad eksperimento tikslas pasiektas :) t.y. keliami klausimai pasiekė tiek kiekvieną iš mūsų asmeniškai, tiek visus kartu diskusijoje ir savo nuomonės raiškoje, o svarbiausia privertė mąstyti tiesiogine to žodžio prasme.
Esminė klaida, ta, kad pagal grafiką žmogus slopina savo pojūčius, susiaurina savo regos lauką ties eskalatoriaus laiptais, metro durimis ir ofiso kėde, bijodamas pasižvalgyti aplink, gal būt visai šalia jo mėtosi tas pats Rembranto paveikslas. Jo apšvietimas, tai jau fizinė kliūtis ir nereikia to lyginti su “ala aš skubu, aš negaliu, man reikia dirbti”, tai tiesiog pasiteisinimas, toks pats būtų ir bet kurioj kitoj vietoj išskyrus paveikslų galeriją.
O dėl vaikų, galiu pasakyti tik tiek, kad visa ta visuomenė aplink mus ir verčia mastyti, taip kaip tu mastai. Kodėl tu manai, kad tik vaikystė poezijos amžius? Todėl, kad kažkas tau pasakė, kad suaugai ir turi pradėt dirbt. Na taip tai neišvengiama, bet tai poezijai jei tikrai pats norėtum, tai galėtum skirti laiko. Esmė tame, kad mums tiesiog patogu ten kur mes esame, patogu teisintis laiko nebuvimu, patogu sakyti, kad viskam yra laikas ir vieta, bet menas visais laikais buvo išimtis, jo vieta ir laikas neturi ribų. Jis puikiai mums parodo kas mes esame. Ar ne sketchbook? :]
Gintare, ar tu manai, kad aš prieš tai nemąsčiau? Aš tai apie tave taip negalvoju :) Mane asmeniškai verčia susimąstyti, kodėl žmonės taip daro, kodėl staiga vienai visuomenės daliai prireikia pažeminti kitą. Šiuo klausimu aš diskutuoju ne svarstydamas, o oponuodamas šiam reiškiniui, jeigu niekas ant šio kabliuko nekibtų, man tikrai ši akcija nerūpėtų, man ji nebuvo įdomi, kai kažkas paspamino šį video į mano dėžutę tol kol nepamačiau jos atgarsių, aš tiesiog reaguoju. O kaip pastebėjau, tuos į kuriuos taiko ši akcija verčia susimąstyti taip: štai kokie jūs neverti. Tai net nėra susimastymo skatinimas, tai yra vertimas padaryti išvadas. Ar tai yra gerai?
Aleksandrai, vaikystė yra poezijos metas todėl, kad daug kas atsitinka pirmą kartą, tada prieš akis kuriasi pasaulis, vėliau mes ne nebeturime laiko būti vaikais, o tiesiog jais nebesame, tai yra realybė ir su menu tai neturi nieko bendro.
Ką reiškia teisintis? Kodėl aš turėčiau teisintis, kad nenoriu klausytis klasikinės muzikos čia ir dabar? Eidamas į darbą aš nenoriu nei šokinėti ant batuto, nei skaičiuoti varnų, nei kalbinti praeivių ar turėčiau teisintis dėl to? O gal turėčiau teisinti dėl to, kad nenoriu ir 17:00 eiti pasižiūrėti kieno nors nuobodžių darbelių?
O tai, ką tu įvardini, kaip esminę klaidą, manau yra ne klaida o tiesiog mūsų situacijos simptomas, kurio negali imti ir ištaisyti, kaip klaidos, todėl manau negražu dėl to kam nors priekaištauti.
Taip vaikais mes nebeesame, bet tikrai nedera sakyti, kad nieko naujo ir nieko nuostabaus jau nebematome suaugę, nes tai visiškai ribotas požiūris ir su tokiu žmogumi aš toliau nebediskutuočiau. Man nemalonu, kad tu mane verti skambėti lyg kokį nuo žemės atšokusį, infantilų paauglį, bandanti įtikinti, jog pasaulis yra gražus, ir mes lyg vaikai turėtume juo džiaugtis. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad nesvarbu KAS tu esi, nesvarbu ar tu 25metis niekur nespėjantis ir visur skubantis jaunuolis tik pradedantis kurti savo gyvenimą, ar savo gyvenimą susitvarkęs 50metis, ar jau atrodytų viską pasaulyje matęs 90metis, neturėtum slopinti savo pojūčių, neturėtum riboti regėjimo lauko, nes tai nėra kaip tu sakai “suaugimo” pasekmės, tai yra tiesiog sustabarėjimas ir prisitaikymas. Pažiūrėk, tavęs ten net nebuvo, tu taip įsitikinęs sakai, kad neturi teisintis, bet iš esmės tai taip aršiai darai. Tu bandai pateisinti tuos žmones, apginti juos, lyg pats įsivaizduoji save tokioj situacijoj, arba dar blogiau įsivaizduoji save rengiant tokią akciją. Aš tuo tarpu visiškai nekaltinu žmonių, aš ir pats dažnai galiu paskubėti ir neskirti pakankamo laiko įvertinti tikram grožiui, bet aš pripažįstu, kad yra problema, yra visuomenės problema ir kas blogiausia, kad mes jaučiamės patogiai tame, užtenka pasakyti “Kodėl aš turėčiau teisintis, kad nenoriu klausytis klasikinės muzikos čia ir dabar? Eidamas į darbą aš nenoriu nei šokinėti ant batuto, nei skaičiuoti varnų, nei kalbinti praeivių ar turėčiau teisintis dėl to? O gal turėčiau teisinti dėl to, kad nenoriu ir 17:00 eiti pasižiūrėti kieno nors nuobodžių darbelių?” ir viskas atrodo teisinga, šiame pasaulyje aš neturiu teisintis dėl nieko, atstok nuo manęs. Atleisk, nenorėjau versti kažką jaustis nepatogiai, tiesiog manau, kad iš esmės kiekvienas žmogus nuo tos “poetiškos” vaikystės iki pat “banalios” savo mirties neturėtų prarasti to prigimtinio pojūčio fundamentaliajam grožiui.
Atsiprašau, tikrai nenorėjau, kad pasijustum infantilu.
Su išvada visiškai sutinku, bet kas tave privertė apie tai susimąstyti? Ar tu nori pasakyti, kad atsirastu nors vienas žmogus, kuriam bent kas nors nebūtų gražu? Barselonos senamiestis kiekviną vakarą pilnas gatvės artistų, aplink kuriuos būriuojasi ne tik vaikai, kodėl nepadarius tokio eksperimento ten? Žmonės yra skirtingi, jeigu kalbėti apie fundamentalų grožį, tai kiekvienas jį randa savaip. Ar kiekvienas žmogus privalo mėgti klasikinę muziką ir norėti jos išgirsti kiekvienu momentu?
Ir nenoriu pasakyti, kad suaugus nebeegzistuoja nieko nuostabaus, tiesiog pabandžiau paaiškinti, kodėl kiekvienas vaikas atsisuks, bet ne būtinai į koncertuojantį Joshua Bellą.
Aš tiesiog nemanau, kad mes kažkuo skiriamės nuo tų vaikų, apart to, kad esame labiau atbukinti. Tu sakai, kad mes daugiau matę ir mūsų taip nepatraukia kiekvienas garsas ar veiksmas, bet man atrodo kitaip. Jeigu žmogui duotum laisvę, tą tikrąją laisvę, manau jis pasižymėtų dar didesniu jautrumu išskirtiniams dalykams. Kiekvienas turim tai viduje, bet LABAI dažnai aplinka tiesiog užgožia bet kokį norą reikštis, skirti dėmesį “pašaliniams dalykams”. Todėl sugalvojom kambarėlius, kur tą natūralią savo prigimti galime eiti patenkinti. Tik tiek.
Tikrai neprieštarauju, kaip matau viską pats supranti, būtent taip ir YRA. Kaip suprantu tavo pasiūlymas – duoti žmogui tikrąją laisvę? Ar tai neskamba kaip utopinis idealizmas?
Aš nesu problemų sprendėjas, iš tikro nieko nesiūlau, bent jau kol kas, per daug dar turiu išmokt ir pamatyti, kad galėčiau tvirtai kažką siūlyti. Tiesiog dalinuosi pamąstymais ir galbūt šiek tiek kitokiu požiūriu nei didžioji masė.
Bet tai ir yra masinis požiūris, tai yra vadinamoji “populiarioji psichologija”, iš esmės nieko nesakantys, bet “gražiai” skambantys žodžiai, arba savaime aiškios, nors kažkodėl kartojos iki visiško nubanalėjimo mintys. Tai savotiškas, turbūt neišvengiamas žaidimas, bet aš manau, kad tai nėra gerai, nes dėl to mažėja ir taip menkos sveiko proto atsargos visuomenėje, taip nuvertinami dalykai, kurie iš tikrųjų turi šiokią tokią vertę.
Man atrodo tu tiesiog visada viską nori neigti :] Tai jau tikrai yra populiaru. Bet kokia iškelta idėja, bet koks iššūkis ar akipėšiškesnis klausimas, šiais laikais sulaukia daugiau dėmesio ir daugiau neigiamumo nei bet kas :] Atrodo rašyk žmogau neišsišokinėdamas ir niekas tau nė žodžio nepasakys, bet štai parašysi ką nors jau tokio labiau kritikuojančio ar klausiančio ir iškarto pilna nuomonių bandančių tave į vietą pasaodint. Nekalbu konkrečiai apie šią diskusiją, daug kur tą pastebėjau :] Specialiai prieš tai pavartojau žodį “kitoks požiūris”, kad tuo įsitikinčiau :]
O savo sveiko proto stipriu įsitikinimu dažniausiai tiki tik problemų su psichika turintys žmonės, todėl pasirenku viduriuką ir nepuolu manyti, kad vienas aplink matau tik tiesą, o visi kiti paklydusios aveles :] Patarčiau neužsimiršt, nes vieną dieną galit visai kitaip pamatyti aplinkinius daiktus. Ką kalbėjau aukščiau tebuvo pamąstymai, kurie aiškiai erzina tokį tikslų ir praktišką žmogų kaip jūs:]
Be abejo aš noriu neigti, bet ne visada ir ne viską.
Aš netoleruoju bet kokių apgaulių, demagogijų, butaforijų, visokių pseudo-, hyper- ir super- man kažkaip (turbūt nepagrystai) gaila žiūrėti, kaip žmonės ignoruoja tikrovę, lengvai pasiduoda manipuliacijom ir bet kokio plauko iliuzijom. Jeigu tai yra jau viskas, tada taip, aš noriu viską negti.
Aš nesakau, kad šitoji akcija buvo ne akių dūmimas, tačiau ji atnaujino kaikuriuos ankstesnius mano pamąstymus apie žmogaus prigimtį, niekas ir nesako, kad būtina viskuo tikėt aklai ir J.Bell’ą išaukštinti iki Motinos Terezės, kiekvienas iš rėmų iššokantis veiksmas sukelia vienokių ar kitokių pamąstymų. Manau neigti yra visada lengviau, be to kai pradedi neigti atrodo atgal kelio nebėra ir vis labiau jautiesi teisus :]
Tai tada aš suprantu, kodėl tu taip neigiamai nusiteikęs tikrovės atžvilgiu. ;)
Jeigu nesakai, kad ši akcija buvo ne akių dūmimas, vadinasi pripažysti, kad ji buvo akių dūmimas, tau šito fakto neužtenka?
Peskaičius išdėstytas nuomones, manau gautųsi įdomi diskusija tiesioginiame eteryje. Visi žmonės sukurti skirtingi, todėl gyvavo, gyvuoja ir gyvuos skirtingos nuomonės. Ir nebūtina pereiti į kitą barikadų pusę (kaip tai madinga politikų tarpe). Vienok, skaitydamas Sketchbook pasisakymys negaliu nusikratyti minties, kad jis atstovauja tai visuomenės daliai, kurią masmedijos ir rinkodaros overdozė privertė perdėm kritiškai žiūrėti į kiekvieną žinutę ir visame kame įžvelgti sąmokslą (PR, paslėpta reklama, ir pan.). Su tokia nuostata turėtų būti sunku gyventi…Net jei visa ši istorija – netiesioginė reklama (The Washington Post? J.Bell?) – aš nesijaučiu apgautas, nes mane ji įdėmiau (kritiškiau?) privertė pažvelgti į patį save. Manau reikėtų kuo daugiau pasikliauti savo vidiniu “aš”. Juk mes teturim dvi įgimtas sąvybes – drąsą ir betarpiškumą (vaiko pavyzdys). Vėliau visuomenės (civilizacijos) normos jas užgniaužia :( Žinot, budistai (aš ne budistas :) turi pasakymą – “Išvystik iki tobulumo savo įgūdžius ir atsiduok įkvėpimui (improvizacijai)…”
sketchbook: Aš tikrai nepripažįstu, nes nei tu nei aš negalime to žinoti tiksliai, bet kokiu atveju nebūtina visko priimti tiesiogiai ką matome, kiekvienam ši akcija suteikė proga pamąstyti, vieniem apie marketingo sąmokslo teoriją, kitiems apie visuomenės vertybių skales, ar žmogaus prigimtį. Štai Robertas labai tiksliai viską susumavo. Šiaip įdomu buvo padiskutuot ;]
Manau Vašingtono metro žmonės tikrai ne pasivaikščioti ir pasimėgauti muzika renkasi. Kiek iš čia rašančių bepigiai kalba apie meną, apie gerą skonį ir kultūrą, kai turi už ką pavalgyti, turi kuo apsirengti, kurių daugumą dar išlaiko tėvai. Didelė visuomenės dalis dirba nuo atlyginimo iki atlyginimo ir tokios nesamonės (jų nuomone), kaip menas gyvenime vietos neranda. Televizorius daugumai yra didžiausia vertybė, per kurį pavargę po kankinančių darbų gali atsigauti žiūrėdami pigią produkciją, blizgučius ir taip toliau. Net neabejoju, jog pusė čia parašiusių skurdą laiko tokia riba, kada vietoj Cabernet Sauvignon perka Merlot. O pagalvokit kiek yra žmonių kuriems skurdas yra tai, ar jie mirs iš bado rytoj ar ne. O norėjau pasakyti tai, jog ta riba bei santykis tarp pilkosios masės ir kultūrą vertinančios visuomėnės dalies yra normalu. Tas kam reikia, pats susikuria/atranda savas vertybes ir įvertina ir pastebi meną kasdien. Bet versti plačiąją visuomėnės dalį pamėgti tai yra nenormalu ir nesveika. Net jeigu žmogus yra mentališkai išsivystęs būtent toje kultūros vertinimo plotmėje, gyvenimas dažnai nepalieka vietos filosofiniams meno vertinimams, parodų lankymams ir t.t., kai reikia ne tik užsidirbti duonai, bet ir išmaitinti tris vaikus, išleisti juos į mokyklą, aprengti. Bepigu sakyt, kokia išsigimusi visuomenė, kuri neskiria dėmesio geriausiam pasaulio smuikininkui Vašingtono metro, kai tai visuomenei tos 5 minutės klausantis muzikos gali kainuoti labai daug. Manot jūs būsit teisūs pasakę žmogui nesuprantančiam meno, jo nevertinančiam, kad jis yra kvailas, pilka masė? Taip, žmonės apsistato sienomis, šešėliais ir nuo to meno savu noru atsiriboją. Ir tikrai jų negalima kaltinti dėl to.
Na tu čia užvertei ;] Nežinau ar skaitei visą aukščiau vykusią diskusiją ir ar pastebėjai, jog niekas tų žmonių nekaltino, man asmeniškai gaila, kad žmogus turi iš paskutiniųjų kabintis už gyvenimo ir blokuoti save nuo aukščiausio pasaulyje malonumo, meno. Be to manau ryškiai perdėjai su tais Merlot ir Cabernet :]] Nežinau kuo tu čia mus laikai, bet aš asmeniškai labai gerai žinau kas yra gyventi 6 žmonių šeimoje ir su tuo susijusius sunkumus, bet tai man netrukdė domėtis ir mėgautis :] Aš net nežinau ką tau dar atsakyti, nes kiekvienas tavo sakinys taip sakant nei į tvorą nei į mietą.
Gal nori pabandyti apginti nuomonę, kad Justino pasisakyme, priešingai nei JB akcijoj nėra nieko, apie ką būtų verta pamąstyti? :)
Apie viską verta mąstyti, bet taip pat yra ribos, jeigu mes rašytume apie Afrikos vargšus, kuriems tikrai pirmoj vietoj svarbu išgyventi, o metro jie net matę nėra, tai tada Justino komentaras būtų labai taiklus, neskaitant visiškų pievų apie Merlot ir Cabernet, o dabar žmogus nepaskaitęs, apie ką kalbame, pavertė Wašingtoniečių darbininkus ir studentus, vargšais iš bado mirštančiais benamiais. Juk nesame tokie kvaili, kad apie tai nepagalvotume. Be to galima dar pridurti iš istorijos matomą tendenciją, kad skurdesnėje visuomenėje(nekalbu apie visišką juodą skurdą) menui ir kultūrai žmonės kažkaip labiau atsiduodavo.
Nebūčiau toks griežtas. Nors ir pripainiota dėl skurdo, bet manau užčiuopta visuomenės “problema” (šį kartą ne simptomas), kuri tau pačiam neduoda ramybės.
Visų pirma siūlau visiškai atsiriboti nuo JB akcijos, kadangi vis dar manau, kad tai visiškas niekas. Neturiu omenį, kokių nors paslėptų JB tikslų ir nieko niekuom neįtarinėju, tiesiog manau, kad šiuom dalyku remtis kaip, kažką įrodančiu yra tas pats, kas remtis anekdotu kaip tiesa. Todėl prašau visų :) nebeplatinkit šitos nesamonės, kokias aliuzijas jums ji besukeltu. Šitoj vietoj Robertas teisus, man konkretus nesamonių overdose’as, pradedu jų nebetoleruoti :)
Galim kalbėti nebent apie tai, kad ne kiekvienas žmogus stebi aplinką išsižiojęs ir neieško stebūklo kiekvieną akimirką. Su tuom sutinku. Bet, kad nors vienas nevartoja meno – visiška nesamonė. Kodėl ne kiekvienas yra atviras “poezijai”, atsitiktinumui? (Aišku, klausimas ar to reikia ir kas būtų jeigu taip būtų, bet šitą klausimą palikim.)
Čia gryžčiau prie Justino minčių, nes manau, kad jis iš esmės atsakė į šį klausimą (atmetus iš bado mirštančius amerikiečius 5min pavėlavus į darbą :)
Atsakymas yra – darbas. Gyvenam darbininkų visuomenėj ir tiek. Darbininko rūpestis yra darbas, o po to poilsis, o po to vėl darbas, o po to vėl poilsis ir t.t. Šitoj vietoj Justinas nesuklydo ir nors daugumai darbininkų skurdas jau yra praeitis, esmės tai nekeičia.
Sakai esi iš 6 vaikų šeimos? (atskirčiau augti didelėj šeimoj ir auginti didelę šeimą) Ir jeigu taip, vadinasi bent vienas iš tavo tėvų turėjo nuolat dirbti? Siūlau paklausti ar tas šeimos narys ieškodavo “poezijos” kiekvieną akimirką.
Po darbo – taip, darbininkas – poilsiui, gali suvartoti kokį meno kūrinėlį, arba kad ir darbo metu, kad smagiau eitųsi darbas, bet “poezija” yra “poeto” reikalas ir manau nereikia tame ieškoti kriminalo.
Aš čia kriminalo ir nebandžiau įžvelgti, ir būtent tą darbininko dalią labai puikiai suprantu, savo gyvenimo istorijų nepradėsiu čia pasakoti. Bet kalbą visą tą laiką bandžiau nukreipti būtent į temą: “kas būtų jei taip būtų” arba jeigu būtų nors šiek tiek kitaip, kurią tu atmetei :] Atrodo dar pačioje pradžioje leidau suprast savo nuomonę, jog tas mūsų gyvenimo modelis, paremtas išgyvenimu mus tiesiog bukina, atima prigimtinį norą žavėtis ir kurti. Būtent šį klausimą manau galime atmesti, nes tai kiekvienam aišku, ir Justinas, kuris perdėm emociškai išreiškė savo nuomonę apie tai, tikrai nieko naujo nepasakė, apie ką nepagalvoja turbūt dažnas labiau mąstantis apie gyvenimą žmogus. Iškarto numanau, tavo atsakymą, jog tai ką bandau nagrinėti aš taip pat nieko naujo ir t.t., bet temą pradėjau aš ir norėjau ją tęsti :] Matau, tiesiog vėl tą vertybių nesutapimą, tu kalbi apie realybę, jos slegiančią apgaulę, nepasitikėjimą, spamą, kad užaugam ir mirštam ir nieko čia nepadarysi, viskas jau girdėta ir matyta, o aš kalbu apie žmogaus kaip dvasingos, o ne darbo jėgai sukurto mėsos gabalo, būtybės prigimtį, norą kurti, bei mėgautis kitų kūriniais. Atsakyk man tada į tiesioginį klausimą: “Ar tavo manymu, žmogus peržengęs tam tikrą amžių, NATŪRALIAI praranda tą jautrumą kūrybai, grožiui? Ar tai padaro mūsų žmonių sukurta santvarka, paremta darbu ir būtinybe išgyventi?”
Aš, kaip visos šitos košės, kaltininkė, norėčiau pakreipti diskusiją kita linkme. Susisteminkime. Dauguma čia komentuojančių žmonių domisi menu, skaito,žiūri, klauso ir galvoja apie vienus ar kitus dalykus. Skonis yra kiekvieno iš mūsų asmeninis reikalas, esmė, kad vyksta tas domėjimasis, tobulėjimas tam tikra linkme ir savo nuomonės formavimas.
Bet paimkime kitą visuomenės dalį. Tarkim studentus, nesvarbu kokio kurso, tai dažniausiai žmonės dar nedirbantys, iš dalies arba pilnai išlaikomi savo tėvų. Jie turi laisvę, turi tam tikrą atramą, turi laiko domėtis, skaityti, galvoti, ir t.t. Dabartinėse visuomenėje yra tolerancija viskam, menas klasikinis ar pop yra prieinamas visiems. Man įdomu, kaip jūs pasielgiate, kai sutinkate tokį jauną žmogų, kuris nėra nei prislėgtas per daug, nei varžomas, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžia one.lt komentuodamas nuotraukas, žiūrėdamas su draugais krepšinį, dalyvaudamas vakarėliuose ir vaikščiodamas į tokių atlikėjų kaip James Blunt koncertus. Kuris pašiurpsta išgirdęs net kiek kitokį muzikos garsą, miršta iš nuobodulio klausydamasis bent kiek protingesnes mintis ar priverstas skaityti tekstus, ir garsiai ironizuoja išgirdęs žodį menininkas, menas ir tt.?.Ar tiesiog patylite, ar atvirai pasakote savo nuomonę, kad gal geriau patylėk, nesupranti, gal tau reikėtų pasidomėti ir pan. Aš norėjau atkreipti dėmesį į šitą banaliąją pusę. Ar nereikėtų pradėti realiai filtruoti tuos žmones, būti kritiškais ir net gal piktais? Ir ar visada gerai ta mūsų tolerancija? Kodėl dažniau patyli ar nutildomas žmogus išmanantis, besidomintis, žinantis, o ne niekuo nesidomintis tik ironizuojantis ar kritikuojantis, bei nusišnekantis?
labai atsiprašau Gintarės, kad ir toliau nevystisiu jos pasiūlytos geros temos. Tiesiog patiko Justino pastebėjimai! Dar prieš vystydamas diskusiją norečiau mestelti visiems citatą iš dainos: Darbas ir mėsa padarė iš bežionės žmogų!
Norėtųsi išgirsti ar yra manančių kitaip?!
Justinas paminėjo, koks brangus būna laiko gabaliukas dirbančiam žmogui. Pritariu tam ir puikiai įsivaizduoju, kaip sunku iš mažos algos užspaustam darbdavio, galvojant kaip išmaitinti vaikus, kažka pakeisti savo gyvenime arba visuomenėje, kurios dalis pats esi. Ta mintis mane nupurtė… Bet ir užvedė ant kito pamastymo! Tarkim tas šaunusis smuikininkas (kurio pavardės čia neminėsiu, tam, kad jis netaptu dar populiaresniu… bėja puiki mintis! galim visi susitarti neminėti jo varo, kaip žmonės susitarė dėl manijako sudeginusio Artemidės šventyklą), pagrotų mūsų LT seimo rūmų hole. Tikriausiai dar atsitiktų taip, kad keliatas seimūnų sustotų pasiklausyti… Nors kiek girdėjau jų darbo laiko minutė daug brangesnė už kitų mirtingųjų. Šį sumanymą galėsim parduoti tam turtingam amerikiečių smuikininkui.cha!cha!
Jis juk galės vystyti savo akcija ir taip įrodyti, kad daro rimtą socialinį eksperimentą – mokslinį tyrimą, grodamas skirtingose aplinkose! Bet dabar pamasčiau, kad nors jo akcijos ir įgautų meninio konceptualumo gylio – jis susidurtų su problema: čia jam būtų, ne iš alkanų juodaodžių vaikų pasityčioti, grodamas seime jis pasityčiotų iš mūsų valstybės! Gal būt jam geriau vis tik būtų apsiriboti nuosaikia reklama, tiksline auditorija…
Taip būtų galima nusisvaigti be galo, bet meno uždaviniai ir tikslai yra diskutuotinas klausimas. O tolerancijos, bendruomeniškumo mums visiems dar reikia mokintis… Ne tik jaunimėliui vaikščiojančiam tik į James Blund koncertus, juk galim juos pamokyti ir savo pavyzdžiu – būdami pakantesni vieni kitiems, akylesni grožiui, skurdui, tiesai, neteisybėms…
Ką čia filtruoti?! -Nebent patį save, nepakantumą kito nuomonei. Gal būt sukilti?! pasipriešinti?.. -Prieš ką?.. prieš darbdavį? prieš mokesčius? ar prieš valdžią?.. Gal sukilti prieš pasaulinę sitemą, prieš laisvajį kapitalą? prieš tuos žmones, kurie valdo pasaulį ir vyriausybių vadovus tarsi marionetes tampo už virvučių?..
Aš vis dėl to liksiu prie savo nuomonės, kad meno funkcija yra reikšminga. Kad gyventi gražiai ir pastebėti grožį, ar žmogų, kad ir kasdieniškose situacijose taip pat yra menas. Nevien tik darbas ir mėsa, kuria žmogų. Kartais žmogų galima atrasti ir savyje.
Manau Aleksandrai, kad tarp mūsų nėra tokio vertybių skirtumo, kaip su sakai. Tai dėl ko mes “nesutariam” yra tik dvi to paties medalio pusės. Gerai sakai lygindamas savo nuostatą su Justino: “Iškarto numanau, tavo atsakymą, jog tai ką bandau nagrinėti aš taip pat nieko naujo ir t.t.”, nes tai irgi, tik dvi to paties medalio pusės, vienodai naujos. Tu sakai – žiūrėk, koks žmogus būtų jeigu nebūtų to, to, to ir ano. Sutinku ir atsakau, bet taip nėra, nes yra tas, tas, tas ir anas. Būtent su tuom sutinki ir tu, todėl manau, kad iš esmės mes sutariam.
Į tavo klausimą atsakyčiau, kad tie dalykai yra neatskiriamai susipynę ir neprimesčiau to žmonių sukurtai santvarkai, nes santvarka yra irgi tik rezultatas, todėl nelabai ir aišku, kas natūralu, kas ne, ar žmogui natūralu yra dainuoti, ar dirbti/vartoti? Visas mūsų pasaulis nėra natūralus, nes žmogus jį pats pasidarė, taip pat ir kultūrą arba santvarką, o jeigu ne, tada viskas yra natūralu, taip pat ir santvarka.
Jeigu natūralumu laikyti žmogų šiltamio salygomis, be abejo, bėgant metams jo požiūris į pasaulį keisis, tačiau nemanau, kad jautrumas grožiui išnyks, nemanau, kad ir realiomis salygomis jis išnyksta, jis tiesiog reiškiasi įvairiai, gryžtant prie darbo žmogaus – jam grožis nėra svarbiausias dalykas, todėl jis jo neieškos kiekvieną akimirką.
Dėl Gintarės pastebėjimo apie minėtą žmonių grupę. “Darbo žmogus” manyčiau yra mentaliteto klausimas, jis nepasidaro tokiu pirmą dieną atėjus į darbą, jį tokį išugdo atitinkama aplinka, tai galėtų paaiškinti, kodėl jau mokykloje kai kurie auga, kaip potencialūs darbininkai.
Apie toleranciją, vėl gi dvi medalio pusės, iš vienos pusės – persitoleravimas ir nusižeminimas, iš kitos – puikybė ir savęs pervertinimas. Manu reikia skirti kas yra toleruotina, o kas ne, nuo tos begalinės tolerancijos nieko gero, tolerantiškas žmogus pradeda toleruoti netoleranciją. Kaip toj patarlėj su kiaule ir bažnyčia. Kaip daryti nežinau, nepradėsi kiekvienam durneliui įrodinėti teisybės, arba šaukti, kad tu nusišneki, tokie veiksmai rezultatų neduos. Manau pirmiausia reikia savyje susivokti ir išgirdus tokia nuomonę, kaip pvz. Bachas šūdas, reikia pačiam nepradėti galvoti – o gal tikrai? gal čia tokia to žmogaus nuomonė, kurią reikia toleruoti? Arba taip – jeigu žvaigždžių keliai tokie populiarūs projektai, tai gal iš tikrųjų jie yra geri, tiesiog ne man. O reakcija turėtų natūraliai išplaukti iš nuomonės, nenuslopintos pseudotolerancija, bet ir ne išaukštintos puikybe. Sveikas protas!
http://www.gobbitas.lt/410
ir jokių akcijų rengti nereikia.
o tu sakai žmonės mažai domisi viskuom :)
Tarkim žmogus nedirba, yra išlaikomas tėvų, sočiai pavalgo, gražiai aprengiamas yra, bet vistiek sėdi one.lt vietoj menoduobe.com…
Iškelkime tada tokią hipotezę: žmogaus mentalitetas tiesiogiai įtakoją žmogaus dėmesį menui ir jo vertinimui. Tarkim žmogaus (pavadinkim jį X) mentalitetas yra žemas ir pagal hipotezę, jog mentalitetas tiesiogiai įtakoją pomėgį menui, jis visiškai nesupranta meno (žiūrint mūsų akimis). Mes, kaip “aukštesnės” egzistencijos formos šį X-ą išstumiam iš savo rato, tiesiogiai ar netiesiogiai iš jo išsityčiojam ir kitaip pažeminam. Mes taip pat galime jį perauklėti: bandyti atversti į meno ir tiesos kelią. Tačiau, jeigu X-o mentalitetas žemas, tai greičiausiai toks atvertimas nieko gero neduos. O dabar paimkim tokia situaciją: atsiranda grupelė žmonių, kurie mentališkai už čia rašančius kelis kart labiau išsivystę. Jie, greičiausiai, jau seniai išsiaiškinę atsakymus į klausimus, kuriuos mes čia bandom gvildenti, mus vadina Y (kaip šiek tiek geresnius už X-us), arba nesismulkina ir vadina X-ais. Taigi, įmanoma, kad mūsų bandymai postringauti apie vienas ar kitas visuomėnės problemas, šiems mentališkumo tobulumams, pasirodys juokingi ir jie lygiai taip pat išstums mus iš savo rato.
Galbūt X-as nesupranta to “tikrojo” meno: smuiku grojančio, brangiai apmokamo smuikinko (kuris ar yra menininkas, jeigu idealiai padaro kažkieno parašytą kūrinį, programą, kaip kompiuteris. Geras tinkuotojas, atlikęs inžinieriaus paliepimą, galbūt, irgi menininkas?) ir klauso, tarkim, grupės “Berniukai saldainiukai”, arba “Mergytės pupytės”. Galbūt šis X-as klauso grupę “The Beatles”, tada mes, galbūt, sakysim, jog jis mėgsta meną, arba, jeigu akademijos profesorius mums pasakė, jog klasikinė muzika yra tikrasis muzikinis menas, mes sakysim, jog “The Beatles” prilygsta “Mergytėms pupytėms”, nors neįsivaizduojam, kuo skiriasi diatoniniai pustoniai nuo chromatinių, arba dominantė nuo subdominantės…
Ką norėjau pasakyti: galbūt tas X-as taipogi turi meno suvokimą, tačiau, mūsų suvokimu, jis visiškai pilka asmenybė. Galbūt ir čia rašantys turi meno suvokimą, bet kažkam mes taipogi atrodom, kaip pilka ir meno nesuprantanti visuomenės dalis. Taip pat labai įmanoma, jog čia savo nuomonę parašęs žmogus bus sumaltas su miltais vien todėl, kad didesnė grupė žmonių nuspręs, kad jo nuomonė klaidinga. Taigi, kas yra tas menas? Ar jis yra nedaloma kažkokios esybės forma, ar tam tikros visuomenės dalies, kaip teisinga ir vertinga forma pripažinta kryptis. O gal menas yra tik žmogaus išraiškos forma? Gal kurti meną yra svarbiausia kuriančiajam. Todėl, kad jis negali nekurti, todėl, kad jis turi kažką pasakyti. Ar menininkui reikia kažkam įrodinėti savo tiesas, parodyti visuomenės kvailumą ir neišprusimą grojant Vašingtono metro? O gal tas rūpi ne menininkui, o meno vardu besidengiantiems žmonėms…
Turiu pataisyti dėl “tobulai atliekamo kūrinio”, muzika, ypač klasikinė yra per daug subtilus dalykas, tai ne vien natų rinkinys ir kiekvienas muzikantas ją perleidžia per savo talento prizmę, sukeldamas malonų šiurpulį arba ne. Taip sutinku, viską sudėliojai teisingai, iš esmės ir savo ribotą pasaulį ginantis idiotas gali manyti esantis mentališkai pranašesnis už kitus. Dėl viso kito patylėsiu, per platus vandenynas. Patariu neužbaiginėt minčių, tokiais klausimais kaip “kokia gyvenimo prasmė?” arba ” o kas yra menas?”, nes tai iškarto nukerta bet kokį norą toliau diskutuot :]
Deja, klasikinė muzika yra vienas iš nesubtiliausių muzikos rūšių, bet tegul kiekvienas mano, kaip jam geriau. Ir dar labiau deja, jog nesupratai, ką norėjau pasakyti.
Kuo remiantis teigi, jog klasikinė muzika viena nesubtiliausių muzikos rūšių? Ir ką turi omenyje sakydamas “nesubtilus”? Kokios rūšys priskiriamos subtiliosioms?
Justinai, kadangi aš tikrai už ką nors esu kvailesnis, vadinasi kvailesnis už mane turbūt iš tikro yra protingas, ar taip norėjai pasakyti?
Jeigu aliukai yra vienos grupės pripažinta kryptis, lygiai taip pat kaip mocartas kitos, ar tai reiškia, kad mocartas lygus aliukam?
Esminis klausimas – ar žmogus yra savaime vertingesnis už gyvūną?
Ir man taip pat įdomu, kame čia tas klasikinės muzikos nesubtilumas?
Asmenine patirtimi. Paprasčiausiai akademinė muzika nesuteikia tiek daug erdvės atlikėjo kūrybinei pusei, kiek tą leidžia bliuzas (ypatingai) ir netgi jazzas, kuris taipogi yra gan matematiškas. Apie subtilumą tai norėjau pasakyti, jog tas emociškumas, bei kūrybinė saviraiškos pusė, akademinėje muzikoje yra mažiausiai atskleidžiama, nes ji yra blokuojama. Nesakau, jog to visiškai nėra – yra, bet didžiąją dalį nustelbia matematika arba aklas skaitymas, kurio turi paisyti. Aišku, bet koks teiginys yra klaidingas, todėl tai bus mano nuomonė, kurią susidariau per laiką. O dabar pasakyk, ką tu galvoji, nes ginčijantis kenčia nervai, o aš noriu gyvent 100 metų.
Scetchbook, aš nenorėjau pasakyti. Tik svarstau raštu. O beje, tavo iškelti klausimai apie mocartą ir aliukus, bei žmogaus ir gyvūno vertę, verti rimtos filosofinės diskusijos ;) Juk yra visiškai įmanoma, jog aliukai yra kelis kart rimtesni už mocarta, o mes visi klystam. Visgi, mocartą pripažino kažkuri visuomenės dalis, o kažkuri nea, tik ta dalis, kuri pripažino yra neabejotinai didesnė už tą visuomenės dalį, kuri pripažino aliukus. O jeigu būtų atvirkščiai? Visgi dauguma žmonių pirmąją savo nuomonę susidaro iš kažkieno kito patirties ir teiginių. Todėl mum automtiškai nekyla mintis, jog klasikinė muzika nėra menas. Kitas klausimas, ar turėtų kilti ta mintis? Manau turėtų kilti mintis, kodėl tai yra menas? Ir apskritai, juk meną, kaip terminą, ir struktūrą, kuri jį sudaro taipogi sugalvojo kažkokia visuomenės dalis. Ta kryptis ir požiūris vėliau plito, sklido ir vystėsi bei plėtojosi. Lygiai, kaip ir religija, tarkime. Bet visi šitie klausimai, teiginiai nusipelno daug diskusijų ir pokalbių. Apie tai būtų įdomu padiskutuot su filosofais.
Man čia šiek tiek panašu į žodžių žaismą, kas neleidžia tinkamai suprasti minties. Subtilus – švelnus, silpnas, trapus, vos įžiūrimas, rafinuotas, delikatus. Tai taip išeina, anot Justino, kad klasikinė muzika viena nešvelniausių, stipriausių, nerafinuočiausių ir t.t. Nors, kai šnekama apie emociją, tai teigia, jog emocijos turi mažiausiai, tai gal tada teisingas pasakymas būtų viena subtiliausių rūšių, tai norėjai pasakyti?
Na, jei žiūrint iš kūrybinės pusės, tai taip atsiranda daugiau galimybių, juk išmokti groti džiazą ar bliuzą lengviau nei klasiką ir mažiau reikia laiko. Tačiau, kiek iš savo patirties galiu pasakyti ir kiek sutikau muzikantų, tai dažniausiai tie, kurie nuo 5 metų grojo pianinu, ar kitu instrumentu, paėmę gitarą į rankas, būgnus ar dar kurį “neklasikinį” instrumentą, sugroja viską be problemų, puikiai improvizuoja ir t.t. Tie, kurie akademinio neturi, tai daro daug sunkiau, mokosi iš akordų ir t.t. Žinoma, daug ką dar daro talentas, nors ir jis yra ir turėtų būti lavinamas…
O žiūrint iš klausytojo pusės, tai jam nelabai manau svarbu ar klasika, ar bliuzas, ar rokas – jei žmogus nėra ribotas, o jei dar ir melomanas, tai vertins kiekvieną gerai ir kokybiškai atliktą kūrinį, nesvarbu kurio stiliaus. Aišku yra tokių, kurie užsiciklina, kad viskas yra “jėga”, kas skamba kaip grunge ar indie, o visa kita jau “popsas” ir nieko verta, bet manau čia daugiau paauglystė, noras priklausyti kokiai nors grupei, arba tiesiog išsilavinimo trūkumas. Na, tai mano nuomonė :)
Labai teisinga nuomonė, Gintare ;) Bet norėčiau tik paprieštarauti, jog bliuzą ar jazzą yra lengviau išmokt. Bliuzas iš techninės pusės lengviau tikrai (nors bliuzas bliuzui nelygus), tačiau bliuze reikia pajautimo stipraus, mokėt perteikti emocijas instrumente, ir mokėt savo mintis perteikti per instrumentą, tą išmokt yra tikrai sunku, o gal net neįmanoma. O jazzas tai tikrai sunkiau negu klasika, reik daug teorinių žinių, daug galvot. Jazze eina pati sudėtingiausia muzikos teorija ir harmonija. Užtai kartais būna taip, jog ypatingai sudėtingas jazzas būna per sunkus klausymui.
O dėl to akademinio išsilavinimo tai irgi verta diskusijos (na ji vyksta muzikantų tarpe pastoviai): akademinė disciplina dažnai slopina kūrybingumą (ne muzikinė teorija, bet būtent disciplina). Bet tai pateikt kaip teiginį tikrai negalima :)
Beje yra toks pasakymas: bliuzmeno ginklas yra širdis, jazzmeno yra protas, o akademisto – natos :)
Justinai, esi tikras “demokratas” :) Turbūt visiškai įmanoma, kad mėnulis šviečia šviesiau už saulę, jeigu tik taip nuspres dauguma. Jeigu tu sakai, kad įmanoma, jog aliukai yra rimtesni už mocartą, tai tu pasakyk, kaip tai įmanoma, nes kitaip tokie pasisakymai skamba, kaip kalbiniai pasimaivymai. Aš irgi galiu pasakyti, kad popierius iš tikro nedega, arba, kad žmogus turi septynias galvas, tik pats to nežino, bet nesakau, nes tai prieštarauja tam ką aš įžvelgiu tikrovėje. Siūlau žiūrėti į tikrovę atmerktomis akimis ir nesimaivant sakyti tai ką matai, o ne kurti savarankiškas minčių konstrukcijas.
O dėl muzikos, manau, kad sudėtingumas čia nėra esmė, juk ir klasikinį kūrinį gali sugroti paprastai, pirmokiškai, tiesiog manau, kad mažiau apibrėžtoj muzikoj, kur labiau leidžiama improvizacija yra lengviau apsimesti šlanga, todėl ir atrodo, kad tokia muzika paprasčiau atliekama.
Bet aš maniau, kad mes kalbėjom apie muziką iš klausytojo pozicijos? Ar klausydamas džiazą aš galiu daugiau improvizuoti?? Ar tai, kad viena muzika veikia emocijas, o kita protą kuom nors susiję su subtilumu ir menu/nemenu?
Aš nesimaivau, tiesiog viskas priklauso iš kurio kampo pažiūrėsi. Tas galioja viskam. Pavyzdžiui Rusijos viduje teigiama, jog jų valstybė demokratiška, vakarai teigia kitaip, kuriais tikėt? O kad viena muzika veikia protą, kita emocijas, manau susiję su menu. Per pateikiamą muzikos kūrinį galimą parodyti kažkokią mintį, kūrybą. Arba galima sukurti muzikinį “kūrinį”, kuris bus pagamintas iš teorijos žinių, be minties ar idėjos ar jausmų ir kūrybos, kitaip tariant visiškai teoriškas ir matematiškas. Sakyk ar jis bus menas? Kiekvienas turintis gilias teorines muzikines žinias galės parašyti 3 dalių simfoniją mažajam simfoniniam orkestrui, net ir aliukus klausantis provincialas, jeigu jį išmokinsi. Ar tai bus menas? Į VDA įstoja daug turtingų tėvelių vaikų, kurie pabaigę tarkim piešimo specialybę gali idealiai nupiešti žmogaus portretą, visas technikas ir t.t. Ar tai bus menas?
Užmiršau parašyt, jog tie turtingų tėvelių vaikai neturi jokio talento ir meninio suvokimo.
O kam tau reikia kuriais nors tikėti? Klausimas ką matai tu? Jeigu vienas sakys kad jis žalias, o kitas ant jo, kad geltonas ar tai reikš, kad jis nei toks nei toks? ar tu neturi savo akių?
Jeigu tai, ką tu sakai apie akademinę muziką tiesa, tai kodėl jos nerašo ir neatlieka kompiuteriai? Technika nėra pakankamas rodiklis, bet kuom tai skiriasi, kad ir nuo to pačio džiazo, jeigu aš žinosiu visą teoriją, mokėsiu puikiai improvizuoti ar tai jau bus menas? O kodėl tavo manymu ne kiekvienas studentas galintis idealiai nupiešti portretą susilaukia tokio akademinio sluoksnio dėmesio, kaip rembrantas?
O kam tau reik tikėti schetchbook? pats sau prieštarauji? Tiesą sakant kompiuteriai gali. O kodėl mano manymu ne kiekvienas studentas įvertinamas, kaip rembrantas aš jau atsakiau. Ar tau tik pasiginčyti labai patinka?
Šiaip man patinka pasiginčyti, bet man kažkaip biški keista, kad turiu įrodinėti tokius paprastus dalykus ir super aiškiai išsireikšti, kad suprastum, mano mintį.
Tai dabar tu man pasakyk, ar rembranto nepriskaitai prie klasikos, ar visdėlto klasika nėra vien netalentingo žmogaus įvaldyta technika?
Ir jeigu matai, kad aš pats sau prieštarauju, tai sakyk, man visada smagu pakeisti nuomonę, bet kažkaip aš nesupratau apie ką tu šį kartą.
Tai vat, matyt, tau pačiam reikia viska išaiškinti tokius paprastus dalykus. Aš juk nesakiau, kad klasika yra vien netalentingų žmonių niša, kaip tik, manau, jog klasikiniu menu domėjosi ir jį kūrė daugiausia talentingų žmonių. Bet aš visgi apie akademinį meną kalbėjau. Kuo tai skiriasi, palieku spręsti tau ;)
O dėl sau prieštaravimų, tai davei suprast, jog menas nedalomas ir vertinamas, o paskui sakai, kad priklauso, kaip įvertinsi. Gal netaip supratau…
O klasika tai ne technika, ir visgi, akademinis menas iš dalies pastatytas ant klasikinio meno pamatų. Ir beje, viskas čia mano asmeninė nuomonė, nereik čia taip smarkiai pykti :)
Ir dar, baigiant visus šitus nušnekėjimus pro šalį (čia iš mano pusės labiausiai), Gintarė parašė straipsnį apie Vašingtono metro įvykusią meno/nemeno akciją. Aš tiesiog toje akcijoje neatradau didelio meno. Ne kūrinyje, ar kūrinių cikle, kuris buvo grotas, o akcijoje.
Mano nuomonė snobiška .Banali visuomenė neverta aukštojo meno.Aristokratijos misija tokį meną išlaikyti,pasak grafo L.Tolstojaus .Jei trūksta pilno lagamino pinigų iki “elito ” etiketės pripažinimo .Ką gi bičiuliai ,lieka pasirinkimas orientuotas į vidinės kultūros puoselėjimą ir sunkus dvasios aristokrato kelias. Dažnas mūsų tokį pasirinkimą turime. Manau tokia akcija dar sykį iliustravo ,kokia skruzdėliška ta mūsų visuomenė, nieko naujo.
kiek “pamenu” tu kalbėjai ne apie akademinį meną: “Deja, klasikinė muzika yra vienas iš nesubtiliausių muzikos rūšių”
o kad būčiau sakęs, kad priklauso kaip vertinsi, tai aš šito nepamenu, ar sakiau?
pykt tai aš tikrai nepykstu, tavo nuomonė yra tavo nuomonė, bet man įdomu, kaip tau pačiam? ar tavo pozicija yra – nelieskit mano nuomonės?
o apie tą akciją tai aš jau padėjau tašką . :)
Būtent, akcija, neturėjo būti visos diskusijos centras ;]
Taip, my bad, akademinė, ne klasikinė.
Nors ir neesu nusistatęs prieš jaunatviškumą, bet šį kartą pasakysiu, kad Justinas išties čia jaunatviškai pasisakė ir pasimaivė. Gerai, kad bent apie muziką nusimano… Justino priešinimasis akademizmui, klasikos traktavimas – puikiausiai parodo jo amžių, o ne jo žinias išmoktas akademijoj. Kad taip kalbu, nereiškia, kad nesupratau jo nuomonės ir pozicijos. Jisai vertina improvizaciją, emociją, kaip jausmingumą, nepritaria disciplinai, nes pats yra jos laužomas ir muštruojamas… Taip pat prie jo nuomonės formavimo daug yra prisidėję gatvės muzikantų ar kitų – neturinčių akademinio išsilavinimo pamastymai (taip galima spėti). Jei atstovaučiau akademinį pasaulį turėčiau netoleruoti, bent tokios nuomonės! Tokiu atvėju Justinas pasijaustu, kaip as kieme per konfliktą su savo kaimynų… jis visuomet į mane žiūrėjo iš aukšto. Ir tada vadino vaiku, nors man virš 30, jam jau virš 40-ties! Juokinga socialinė situacija… Mes taip prisigalvojam steriotipų ir taip prie jų prisirišame, kad nebegalim be to gyventi, taip pat per tai negalim išgirsti ir kito protingo žodžio… Žinoma aš niekad su tuo kaimynu nesupanašėsiu, ir nemanau, kad ir jis vadinęs mane ‘prie meno’ – kada nors pats prie jo priartės…
Viskas ko reikia tam pačiam Justinui, tai kad tie akademinio pasaulio atstovai, dėstytojai tarkim, paprasčiausiai – žmogiškai su juo pasišnekėtų. Bet to tikriausiai niekada nebus. Čia SketchBook realistas, jis tiksliausiai galėtų pasakyti.
Bėja nesutinku su Justino nuomone, kad baigę VDA gali tobulai nupiešti žmogų ar portretą… Nes tobulai kažka daryti – dauguma atveju jau yra įvertinama, kaip menas!.. O šiais laikais dar ir konceptualizmo nepamirškim! Kur tinkamai pateikti tekstai gali būti tarpdisciplininis menas, o 2 min tylos koncertinis kūrinys. Beje ir tąją akciją metro taip galim vertint. kaip santykį su aplinka, erdve… O visa kita jau skonio reikalas – gali patikti arba ne.
O grįštant prie tolerancijos temos, kai grįžinėjau iš Vokietyjos per Berlyną geriausiai mane suprato draugai lietuviai. Ne menininkai (su kuriais buvau kartu išvykęs ir uždarbiavom gatvėje (jie piešė, o aš tapiau)), ne ambasados darbuotojai, kai ten laiptinėj ir balkone apie para praleidau, nes reikėjo gauti laikiną pasą (mano pinigai ir pasas pavogti buvo jau Haidelberge). Visi pliečiai norėjo kaip reikiant atšvęsti Žolines. O tie paprasti paugliai šiauliečiai, su kuriais susitikau ambasadoj prie pasų išdavimo,kurie pasipasakojo, kad išlepintą vokietį, kažkaip sunkiau mušti, nei lietuvį… Gal jums idomu kodėl?..(turiu apie tai savo pamastymų)
Prie mūsų kompanijos, laukiančių laikinų pasų prisijungė ir vilnietis keliaujantis is Šveicarijos (jis savąjį pasą buvo užkasęs). Ir kai aš ėjau į Berlyno autobusų stotį vaikinai nuoširdžiai padėjo man nešti mano dažus ir mantą, kurios ryškiai buvo per daug vienam. Nes kai jie paimė po maišą į abi rankas ėjome persikreipę. Vilnietis pasisiūlė panešti molbertą, bet greitai apsigalvojo, nes pamanė, kad netinka jam prie dizaino, sako: pasiimk aš gi esu vagis, o ne dailininkas…
Taigi jie įsodino mane į autobusą nupirko kelionei atsigert ir užkast. Patys buvo nutarę grįšt šiek tiek kitaip…
O dabar pagalvokim apie sostinę Vilnių, kur tikrai niekam neįdomus tikrasis menas, o idomu kas su kuo bendrauja iš kokios giminės (ar garsi pavardė), kokie ryšiai ir kokios pajamos. Ten tikrai egzistuoja personos – tėvelių dukrelės ir sūneliai, kurie vaikšto kojom neliesdami žemės ir aukštai užriestomis nosimis. Tavo meninės įdėjos gali būti tokios kaip jų ar dar geresnės, bet tu jiems vistiek būsi šūdo vertas, nes ne toks kaip jie, galima sakyti ne iš pieno plaukęs.
Tai noriu Tavęs paklausti Justinai apie kokį gi jausmingumą ir subtilumą muzikoje Tu šnekėjei?! Žinau, apie kūrybos laisvę, menininko talentą, novatoriškumą, charizmatiškas asmenybes…
Bet vis dėl to, nors ir pritardamas aš Tau dar ir patarsiu. Jei Tu neesi turtingų ar gudrių tėvelių vaikas – tai klasikinis menas ir disciplina vis tik bene vienintelis tramplynas Tavam kely į pripažinimą, nebent Tu viską norėtum pasiekti per charizmos puse. Bet pasiskaičiuok ar pakaks tam jėgų! Charizma – tai yra kiek tu pajėgi išgerti ir sugerti, bei reikia pasimylėti su kuo daugiau moterų. Čia taip yra bent jau šiuolaikiniame kontekste. Be kita ko daug jėgų ir pastangų reikia netgi norit tapti šventuoju. Todėl dirbk dantis sukandęs užuot čia rašinėjęs! Cha!Cha! Vien tikėjimo ir plepalų nebeužtenka, reikia ir arkliškos sveikatos!
gal biški girtas ne? :)
Mano sirdies draugas R.Milukas tikras filosofas :)
Kai geriau ji pazisti negali nesutikti su jo pamastymais 100%.
Bet as labiau pritarciau Mindaugui, kad turi buti ivairove siam pasauli – snobai, pilka mase ir pateptieji :)
Menas ne amatas, bent man. Todėl, dėl kitų nėra prasmės kažką daryt, jei to reikia man. Kūryba primiausia turėtų atspindėti kūrėją, o ne discipliną. Ir jei visuomenė nesupras, tai nusispjaut ir išpilt, juk ne jai tai ir skirta. O, jeigu jai, tai prie jos ir taikytis tada reik. O dauguma akademinės bendruomenės narių yra tokie atviri, nuobodūs ir nuspėjami, kad esmės diskusijai nėra, kadangi visi deklaruoja tą pačią nuomonę ir braižą. O tikrasis menas gimsta niekam nepataikaujant (nebent sau pačiam), tad kuriančiam žmogui kitų “kūrėjų” susireikšminimai turėtų mažiausiai rūpėti. Jei tu gali nekurti, tai geriau nekurk, o jei negali kitap, tai daryk ką privalai ir negalvok dėl ko tai darai. Asmeninė nuomonė, galit nušaut, jei norit.
Taigi akustika prasta, ko gi norėt :P.
“Gal užteks to moralo ir pabaigai tiesiog palinkėsiu nebesižavėti taip stipriai etiketėmis, pradėti žiūrėti akimis, o ne banknotais, klausyti ausimis ir skirti daugiau laiko vertingiems dalykams.”
Manau viskas puikiai pasakyta ir tos diskusijos cia nebuvo reikalingos :)
Labai geras straipsnis, net šiek tiek mane pažeidė, nes tur būt esu iš tų snobų tarpo. Labai atsiprašau visuomenės, kad toks esu.
Vienas Paminėjimas
Rašyta: Liepa 31, 2010 at 1:26
[...] pranešimus, o kadangi nebežinojau, ką dar paveikus, nuėjau ir perskaičiau kelis straipsnius, vienas ypatingai mane užkabino. Ir tuomet aš pagalvojau, ar pati būčiau ten sustojusi? Žinoma, [...]