Septintasis dešimtmetis neabejotinai buvo viena svarbiausių epochų vakarų muzikos bei meno kultūroje, kaip laisvės, beribės fantazijos, nepatirtų meno formų išgyvenimas ir sukoncentravimas didžiausiu mastu per visą XX amžiaus istoriją. Kokį vaidmenį toje epochoje paliko muzika, siurrealizmo, rytų šalių kultūrų bei LSD įtakotas psichodelinis rokas, nereikia net bandyti įsivaizduoti -  taip plačiai aprašyta, apkalbėta bei legendomis apipinta visa tai buvo, yra ir tikrai bus (tikėkimės).

Nors kiekviena epocha anksčiau ar vėliau priartėja prie savo pabaigos, meno (sakykim, kaip nedalomos pirmapradės minčių ar sielos išraiškos, kad ir kokia ji bebūtų) – įtaka, nubrėžtos kryptys,visada išlieka, dažnai net nekeisdamos savo formos. The Black Angels yra būtent ta kompanija kūrybingų ir, švelniai tariant, „nučiuožusių” (gerąja prasme) žmonių, ne įkalinusių save septintajame dešimtmetyje, bet iš jo besisemiančių kūrybinio vandens. Ir iš ties, klausydamas šios grupės dainų, jučiom ar nejučiom pradedi galvot ar įsivaizduot The Doors, Jefferson Airplane, o labiausiai The Velvet Underground, kurios undergroundinė dvasia, emociškai agresyviai perteikiama muzika, padarė bene didžiausią įtaką muzikantams, kurie net pasivadino pagal vieną iš sektinų kūrėjų dainų.

Kiek žmonių, skaitysiančių šitą straipsnelį, klausę The Black Angels dainų, o tuo labiau, susidarę kažkokią nuomonę apie ją, aš neįsivaizduoju ir nebandau, bet man pačiam ši grupė buvo atradimas pačia teigiamiausia kokia tik gali būti šio žodžio prasme.

Jau du albumus („Passover” ir „Directions to see a ghost”) išleidusi, 2004 metais susikūrusi grupė, kuo toliau, tuo labiau skęsta psichodelikos liūne. Tai ypač sveikintina, pagirtina, na ir visaip kitaip liaupsinama, kadangi psichodelinį roką (ar bet kokį kitokį muzikos stilių/žanrą) grojanti kompanija ir turėtų, kiek įmanoma, išlaikyti žanrą, kuris norom ar nenorom, anksčiau ar vėliau, perauga į ideologiją, jei tik grupė jai atsiduoda. Palyginus abu albumus, antrajame ypatingai jaučiamas vis didėjantis individualus meninis sumanymas. Pirmajame albume „Passover” nuspėjamas ir net akivaizdžiai matomas septintojo dešimtmečio psichodelinio roko grupių išmintas kelias, nuo kurio The Black Angels net nebandė per daug nukrypti.

Galbūt antrajame albume „Directions to see a ghost” labiau jaučiamas nuoširdumas bei atsidavimas muzikai ir kūrybai. Tamsesnis ir tikrai daug labiau į žanrą įtraukiantis „Directions to see a ghost” jau po pirmos dainos (ar besiklausant jos) pradeda klausytoją traukti į kažkokį sunkiai žodžiais nusakomą, o tuo labiau paaiškinamą, pasaulį, kurio sienos anksčiau ar vėliau pradeda trauktis, nepalikdamos klausytojui išėjimo pabėgti.

Iš Austino (Teksaso valstija, JAV) kilusi kompanija sugebėjo kažkokiu nepaaiškinamu būdu sugrįžti, o gal tiksliau sugrąžinti septintąjį dešimtmetį šiais trečio tūkstantmečio laikais. Iš savo kažkada hipavusių tėvų pasisėmę tų laikų dvasios, stačia galva nėrę į legendomis apipintą pasaulį The Black Angels komercine prasme greičiau nukrito nuo bedugnės krašto – grupė nėra nei garsi (na plačiąja prasme), nei ypatingai iš muzikos uždirbanti. Jeigu į muziką žiūrėsi kaip į industriją, tai savo noru į žaibo greitumu besikeičiančių muzikos tendencijų traukinį nelipę The Black Angels yra nieko vertas produktas.

Tačiau, jeigu į muziką pažvelgsi iš muzikos-meno kampo, tada tiek kritiškai įvertintai, tiek pastovią ir tikslingą auditoriją turinčiai grupei, plačiųjų masių pripažinimas neturi prioritetinio vaidmens. Tokia kūryba yra lobis tikslingam ir tokio žanro muzika besisotinančiam klausytojui. Ir visgi, undergroundinėje muzikos kultūroje muzikantai yra pripažinti ir garsūs, nes pogrindinė kultūra nėra tokia varžanti kūrybą ar įpareigojanti erdvė, kaip kad overgroundas (kažin ar yra toks terminas).

Kokia yra meninė šios grupės pusė? Galbūt daugelis, išgirdę pirmus penketuko kūrybos akordus, tiesiog nebenorės klausyti toliau ir nustums juos į šalį, kitam kartui, kitai nuotaikai… Visgi reikėtų suteikti šansą grupei, išlaikančiai pataikavimą unikaliai kūrybai, kurios tekstuose pasakojamos siurrealistinės istorijos, o garsas persisunkęs improvizacijose užgimusių nevakarietiškosios muzikos motyvų. Tiems, kam psichodelinė muzika artima, The Black Angels turėtų (ar net privalėtų) atimti bent šiek tiek laisvo laiko.  Mano manymu, būtent tokia kūryba yra labiausiai išsaugojusi, sukoncentravusi, iškėlusi ir savaip išaukštinusi psichodelinės muzikos žanrą, žanro, žanre, žanrui ir taip toliau ir toliau idėjas…

Daugiau grupės kūrybos galite pasiklausyti mūsų patefone.

Daugiau apie The Black Angels.

Rašė Duobės Svečias: Justinas Kalinauskas.