Visai neseniai patyriau džiaugsmą laikyti rankose 10000 puslapių projekto vieną iš 50-ies knygų. Kas tai? Nejau negirdėjote? Tikiu, kad kaikurie iškarto suprato apie ką eina kalba, na o tiems kas pirmą kartą apie tai girdi papasakosiu plačiau.

“Tai dešimt tūkstančių puslapių susegtų į penkiasdešimt knygų ir du metus keliaujančių iš rankų į rankas po visą Lietuvą ir už jos ribų.
Kiekvienas, gavęs tokią knygą, užpildo pasirinktą tuščią puslapį taip, kaip jam patinka ir perduoda ją kam nors kitam. Šis projektas skirtas kiekvienam. Tam, kurio profesija Poetas. Ir tam, kuris norėtų įrašyti tiktai savo vardą. Tam, kuris tapo galerijas puošiančius peizažus. Ir nerandančiam, kur padėti tašką.”

Pastaruoju metu labai dažnai girdime apie dešimtis tūkstančių kainuojančius kultūrinius renginius, kurie netgi paprastam nuo kultūrinio gyvenimo atitolusiam žmogeliui aiškiai parodo savo nekokybiškumą ir “chaltūriškumą”. Užversti, mums vargšams nematytu, Europos sąjungos pinigų kiekiu pamiršome, kas tas menas, kas ta kultūra ir taip liaudiškai lietuviškai priėjome išvados, kad reikia šou, reikia pompastikos, dydžio, bet kuo pigiau, kad grąža liktų vaišėms ir puotoms. Galbūt jeigu mažiau būtume galvoję kaip uždirbti sau papildomą ragaišį ir labiau bandytume suvokti ir apmąstyti suteiktos “Kultūros sostinės” titulo reikšmę mums ir visai Europai, gal suprastume, jog tai puiki proga sulaužyti nusistovėjusius stereotipus ir praskaidrinti drumzliną viso pasaulio suvokimą apie mūsų kultūrą. Tačiau visi, netgi tie patys menininkai puolėm, graibstyti nemokamą valiutą, dangstydamiesi menu, nieko vertais renginiais. Taip ir sukūrėm tuštybės mugę vietoj kultūros sostinės.

Na, bet užteks apie tai, kalbėjau juk apie knygas! Visame šiame cirke radau perliuką, kuris labai pradžiugino, lyg iš pogrindžio pranešęs, kad neviskas kainuoja milijonus, kad galime tuščiu knygos puslapiu priversti eilines namų šeimininkes paimti pieštukus į rankas ir bent trumpam prisiminti kūrybos džiaugsmą. Geniali idėja, vienu metu suteikianti galimybę prisidėti prie kažko suartinančio ir išlaisvinančio. Pats pojūtis, kad vienoje knygoje dalį savęs paliko kažkas iš kito Lietuvos kampelio, kad ji trumpam gyveno kažkieno namuose, šeimoje, suteikia kažkokį jaukumo jausmą. Be galo laukiu tos dienos kai visos knygos grįš namo ir galėsime jas išvysti, apdriskusias, pavargusias, bet pilnas.

Šią knygą gavau iš draugo, kuris ją savaitgaliui pasiskolino iš kito draugo ir t.t. Taigi turėjome porą dienų iki knygos “grąžinimo”. Džiugu, kad tai tapo pretekstu susitikti drauge, pasėdėti, maloniai ir linksmai pabendrauti, vieni tuoj pat puolė pildyti savo sumanymus tuščiuose puslapiuose, kiti (pvz. aš) palaukė ramaus ryto. Neverta per rimtai žiūrėti į kūrinių vertę, atlikimo technikas ir kokybe, viską atstoja bendra visuma, aptriušusi daug mačiusi knyga, tapusi vieno vakaro draugijos nare.

O kultūros sostinės fenomenas turėtų būti pamoka visiems, atskleidęs dabartines mūsų visuomenės vertybes, jis savotiškai parodė pirštu į tuos, kurie turėtų nusimesti menininkų kaukes ir tuos, kuriems nesvarbu kurie metai, jie vistiek kurs sau ir kitiems, paprastai, be pompastikos.