«Architektūra tikrai unikali šaka — dalis meno, dalis mokslo ir dalis tarpusavio bendravimo. Geriausi architektai turi sujungti ryškų ir novatorišką meninį sumanymą su stipriu funkcionalumo pojūčiu, o tuo pačiu visada galvoti apie tai, jog sumanytas projektas privalės patikti ir nudžiuginti užsakovą.« — Howard Burton.
Prieš jūsų akis Teorinės Fizikos institutas Kanadoje. Jo projektas reikalavo itin daug darbo ir profesionalumo. Visų pirma tai turėjo būti pastatas patrauksiąs daugybės pasaulinio garso fizikų dėmesį — jis turėjo sudominti net pasaulinio garso mokslininkus ir sukelti jiems norą važiuoti atlikti savo tyrimų būtent čia. Tai negalėjo būti tiesiog gražus šiuolaikiškas pastatas. Jis privalėjo ne tik vienu metu išreikšti moderniausias šiuolaikinio meno idėjas, bet ir funkcionuoti bei atitikti tarptautinius mokslo instituto standartus.
Pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į natūralią dienos šviesą. Erdvios, šviesios ir patogios patalpos, kuriose mokslininkai turėjo planuotai susitikti ir aptarti savo naujausias idėjas buvo būtinos. Nemažiau svarbios buvo ir privačios asmeninės rezidencijos skirtos ramiam kontempliavimui, vienatvei ir mąstymui. Sunkiausias uždavinys, žinoma, buvo suderinti šias patalpas ir pasiekti jų harmoniją architektūriniame sumanyme.
Šiaurinis ir pietinis instituto fasadai labai kontrastingi. Pirmasis (šiaurinis) stiklintas plačiais langais, įleidžiančiais į patalpas dienos šviesą ir atveriančiais vaizdą į nuostabų šalia esantį ežerą ir Waterloo parką. Antrajame (pietiniame) fasade dominuoja metalinės konstrukcijos, tamsi spalva ir dinamiškai eksterjere išdėstyti pavieniai langai. Pakliūti į pastatą galima iš abiejų pusių.
Instituto interjeras suformuotas apie dvi zonas — žemutiniame aukšte esančią didžiąją salę ir pirmutiniame aukšte įrengtą sodą. Didelis dėmesys buvo skirtas laisvalaikio zonoms. 24 valandas veikiančiame institute rasite sporto įrengimus, poilsio kambarius, biblioteką, kultūrinių renginių salę, skvošo kortus, seminarų sales. Nemažiau dėmesio atkreipta į maisto kokybę, net ir kavai, vienam mėgiamiausių fizikų gėrimų, skirtas atskiras dėmesys. Visi keturi aukštai turi atskirą labai kokybišką «Espresso« kavos virimo aparatą.
Šio šedevro įgyvendintojai — Saucier+Perrotte architectes. Tai tarptautiniu mastu pripažinta kompanija, gavusi net 53 apdovanojimus. Projekto architektas André Perrotte koordinavo dizainą ir statybos procesą. André Perrotte — plačiai išgarsėjęs architektas, ypač vertinamas už kūrybiškumą ir novatoriškas idėjas. Jo kuriamos architektūrinės formos pasižymi išskirtiniu ekspresyvumu. Nuo 1989 metų architektas ne tik kuria nuostabią architektūrą ir dalyvauja brangiausių projektų pasaulyje įgyvendinime, bet ir dėsto universitetuose.
Institutą galima pavadinti ekstravagantišku. Tačiau jo savininkas tik nusijuokia išgirsdamas tokius žodžius. Jo tikslas buvo sukurti geriausią pasaulyje teorinės fizikos institutą, kuris pritrauktų ir sudomintų talentingiausius fizikus. Juk aplinka labai lemia darbo kokybę. Geriausioms idėjoms reikia geriausios aplinkos. Įkvėpimas kyla ne bet kur. Ką gi, pavarčius tokio pastato nuotraukas, pasidomėjus jo sandara ir paskaičius šeimininkų idėjas — atrodo pradedi suprasti, kodėl Lietuvoje mokslas ir menas linkęs atsilikti..
Komentarai (11)
Na, neįsižeiskite, bet skaitant straipsnį susidaro įspūdis, kad jo autorius nelabai myli architektūrą :(
labai sausa, labai paviršutiniška, skaudu, kad kaltindama lietuvių užsakovų neišmanymą, autorė demonstruoja tik nevykusio vertimo gabumus.
Ech. Su kitais menai sekasi geriau.
Ačiū už išsakytą nuomonę, tačiau nelabai suprantu ką turėjote galvoje “nelabai myli architektūrą”. Tai buvo pristatomasis straipsnis, norint pristatyti architektus tenka versti jų biografinius faktus, juk jų neišgalvosi :) na, o lyriniai nukrypimai manau čia nebūtini :) apie lietuvių užsakovus išvis nebuvo kalbėta. mintis buvo apie dėmesį žmonėms, jų darbui ir kokybei – apie tai, jog Lietuvoje tokios institucijos nestatomos. Tekstas gali būti blogas sandaros ir gramatine prasme, na o rašymo stilius kiekvieno asmeninis reikalas.
“…pradedi suprasti, kodėl Lietuvoje mokslas ir menas linkęs atsilikti..” – dviprasmiška užuomina į tai, kad Lietuvos mokslo meno problema – pastatai. O nuo ko konkrečiai mes atsiliekame? Nuo mokslininkų, kurie dirba šiame pastate? :)
Jei autoriaus interpretacija, kaip jis supranta pastatą ir ką jame mato – lyriniai nukrypimai, mano manymu jie yra būtini.
Jei pastatas nesukelia asmeninių minčių, kam tada jį pristatinėti? Tą ir reiškia – “nelabai myli architektūrą”. :)
No offence, bet šiame straipsnyje pasigendu kritikos ir nuorodų į šaltinius.
Čia gal dėl to, kad lūkesčius sukėjė kiti LABAI geri įrašai.
Na turbūt tikrai prastai išsireiškiau, jei taip neaišku ką norėjau pasakyti. Visas mano pastebėjimas apie atsilikimą yra atsakymas į pavadinimą. Mūsų epochoje visur ir mene ir versle kompanijose atsirado sąvoka ne tik našus darbas, rezultatas, gera vadyba ir t.t., bet ir tinkama aplinka – t.y. žmogui, jo idėjoms, jo darbui labai didelę reikšmę turi jį supanti aplinka, interjeras, dizainas. Visa teorija yra apie tai kad žmogus daug geriau save realizuos kurdamas kokybiškoje ir jam malonioje aplinkoje. Norėjau pasakyti, kad Lietuvoje į tai kol kas didelis dėmesys nekreipiamas. Tarkim pažiūrėk į mūsų ofisus – taip mes irgi pamėgom minimalizmą ir plačius langus, bet ar rasi pas mus ką nors panašaus kaip pvz. Red Bull ofise? Arba universitetus – kur palyginti studentams kuriamos atskiros patalpos bendravimui, atskiros seminarams (kurios būna ne šiaip patalpa, bet puikaus dizaino, kūrybiška ir estetiška), kad ir patys bendrabučiai. Kaip manai tau – ar tas pats kokia tave supa aplinka, jei pvz. norėtum nubraižyti kokį projektą ar susitikęs su bendraminčiais bandytum vystyti kokią idėją? Aišku, kiti gali sakyti, kad koks skirtumas, bet kuo toliau tuo labiau į aplinką kreipiamas vis didesnis dėmesys. Geriausioms idėjoms reikia geriausios aplinkos :] Todėl ir architektūros supratimas keičiasi – jei nepastebėjai geriausiomis kompanijomis tampa tos, kurios glaudžiai derina ne tik modernų ir originalų eksterjerą, bet ir malonų akiai ir specifiškai atskirai individualybei ar grupei pritaikytą interjerą.
Prisipažinsiu, tik dabar supratau.
Tema – architektūra, kuri katalizuoja idėjas – nuostabi! :)
Pastatas – tikrai nuostabus temos pavyzdys.
Jis tūrėjo būti iššūkiu architektūros kritikui atskleisti jį mokslininko, dirbančio šiame institute, akimis.
Kas dedasi mokslininko galvelėje, kai jis išeina per pertrauką pasivaikščioti po šalia esantį nuostabų parką?
kokios mintys kyla žiūrint į vieną fasadą, į kitą?
Prisiminkime, kad tai teorinės fizikos mokslininkas. Vaizdas pro langą, juoda siena skirta neribotai fantazijai, formilėms, schemoms, eskizams kiekviename kabnete ir tt ir pan. Svarbiausia, kad visa tai buvo po nosim, su pačių mokslininkų dirbančių ten komentarais:
http://flickr.com/photos/lu_/5.....hotostream .
Vietoj to buvau priverstas skaityti tokius sakinius, kaip: “Pakliūti į pastatą galima iš abiejų pusių.”
Sporto klubai, kava, konferencijų salės, auditorijos yra ir santariškių ligoninėje ir fizikos institute. Nereikėjo to minėti kaip kąžkokio nerialaus pasiekimo.
Čia gal aplinka, kurioje buvo rašomas straipsnis kalta ;)
šito galite ir neviešinti, bet Jūsų požiūris į skaitytoją lygiai toks pat, straipsnyje išdėstyta nuomonė Lietuvos mokslo institutų ir meno centrų architektūrą :)
Aš manau, kad jeigu autorė nusprendė pristatyti šį pastatą tai savaimė aišku, kad jai patiko jis, tačiau juk nebūtina įtikinėti skaitytojo koks tas pastatas puikus. Šį kartą pasirinktas paprastesnis, pristatymo modelis. Taip Gintarė paliko neatsakytų, nutrūkstančių teiginių lydinčių į asmeniškumą, kad ir apie Lietuvą, kurie lyg iškarto kelia prieštaringus klausimus ir gal šiokį tokį nepasitenkinimą. Galbūt tai ir nėra geriausias jos rašinys, bet man asmeniškai pastatas patiko, o tekstas jau buvo tik kaip papildoma informacija, ko tikriausiai ji ir siekė. Palyginus su tinklaraščiais, kurie visai nesistengia, o tik įdeda keletą nuotraukų ir nuorodą, manau vistiek pasistengta.
Beje, Juliau, visada kviečiame pasireikšti pačiam ir parodyti, kaip mylite architektūra :]
Pastatas patiko ir man. Kai Gintarė paaiškino, ką norėjo pasakyti, supratau, kad tema tiesiog nuostabi! Ir pastatas tinka.
Susidomėjęs radau labai daug informacijos apie jį.
Savo susižavėjimą išreiškiau komentare, kuris dėl jame esančios nuorodos pateko į spamą. :( del to gali susidaryti įspūdis, kad aš labai šiurkštus.
Visai ne, tiesiog myliu architektūrą :)
Juliau, nepastebėjau, kad komentaras pateko į spamą, todėl šiek tiek nesupratau apie ką eina kalba kitame komentare. Dabar viskas susidėliojo į vietas, komentaras paskelbtas ;]
Ir atleiskite už klaidas. Per skubėjimą čia viskas :)
Na čia truputuka ginčas kilo kas kaip :) norėčiau atstovauti neutralią nuomonę, bet nepavyksta. Aš sutinku su tuo, kad menas Lietuvoje labai gyliai po lapais. Žmonių be abejonės yra kuriančiu, bet kas realizuojama, tai man kelia susirūpinimą. Labai nedaug naujai pastatytu objektų turi išliekamąją vertę. Kodėl? užsakovų išprusimas ir finansai viską blokuoja + seni atsiprašant pirdylos sėdintys valdžioje (žinau kaip kuriama kaip pateikiama kaip atmetami projektai ir kodėl: pats projektuoju). Mažas pvz., kad nesiplėsti: fontanas Rotusės aikštėje Vilniuje. Iš pradžių daugeliui kyla klausimas kur jis, nors yra praėje aikštė jau 10 kartų. Jokio vandens žaismo, jokios gaivos kurią turi skleisti fontanas, jokio grožio. Man jis bevertis, mano tokia nuomone ir ne tik dėl fontano. p.s. nesuprantu kaip tokioje vietoje, senamiestyje prastumė toki projektą :( smulkmena, bet nuomonę jau formuoja…