Mane žavi architektūra, kuri nustebina, įgyvendina kokią utopinę ar fantastinę idėją. Dažnai architekto ir užsakovo pokalbis būna sudėtingas, didžiausia laimė gauti projektą, kurį gali išpildyti visiškai savo nuožiūra. Na, o kur gi daugiau laisvės gali gauti architektas, jei ne kurdamas namą, kuriame žmonės dažniausiai ilsėsis nuo įgrisusios kasdienės aplinkos.

Nuotraukoje matomas namas priskiriamas 1980 – aisiais prasidėjusiam postmodernizmo judėjimui architektūroje pavadintam dekonstrukcionizmo vardu. Jam būdingas formų skaldymas, laužytos linijos, kurios iškraipo ir deformuoja tam tikrus architektūrinius elementus. Tokie pastatai atrodo chaotiški ir nenuspėjami.

Šio atostogų namelio bendras plotas 258 kvadratiniai metrai. Tai dviejų aukštų namas, kurį sudaro 10 funkcinių zonų: prieškambaris, vidinis kiemas, skalbykla, laisvalaikio ir žaidimų kambarys, trys miegamieji, svetainė, rytinė terasa ir šiaurinė terasa.

Pati struktūra sukurta taikant „origami” (japoniškas popieriaus lankstymo menas) metodą. Žiūrint iš skirtingų rakursų ši architektūrinė forma panaši į kriauklę ar netgi spiralę. Vietovę supanti chaotiška gamta tapo architektų įkvėpimu.

Autoriai Rob McBride ir Debbie-Lyn Ryan  spalvingos asmenybės, ypač sužibėjusios paskutinį dešimtmetį. Kartu jie įkūrė kompaniją McBride Charles Ryan, kuri dirba su ypač aukštos kainos ir kokybės projektais. Naudojamos pačios geriausios medžiagos, naujausios technologijos, ypatingas dėmesys skiriamas spalvoms ir dizainui.

Tokį sėkmingą komandos darbą nulėmė ir tai, jog kolegos baigė skirtingas ir labai viena kitai svarbias specialybes: Rob McBridge – architektūrą, Debbie Lyn-Ryan – interjero ir dekoracijos dizainą. Taip projektai išbaigiami iki galo tik McBride Charles Ryan būdinga kokybe.

Iš pirmo žvilgsnio pažvelgus į namo eksterjerą, akis klaidina kreivos linijos, aštrūs kampai ir visų detalių tarpusavio chaotiškumas.  Įdomu tai, jog nors šis kūrinys yra tikras postmodernizmo pavyzdys, tačiau atsigręžiama ir į „klasikinę” kompoziciją. Visos patalpos čia formuojamos aplink centrinę erdvę – vidinį kiemelį. Šis planavimas atitinka Senovės Romoje naudotą principą, kai pastatas buvo formuojamas apie malonumams, pasišnekučiavimams ir poilsiui skirtą vidinį kiemą – atrijų.

Interjeras glaudžiai susijęs su eksterjeru, chaotiška pastato forma padarė didelę įtaką gyvenamosioms patalpoms. Čia vyrauja minimalizmo dvasia – platūs nuo žemės iki lubų langai, įleidžiantys kuo daugiau šviesos, erdvi svetainė, kurioje yra tik reikalingi baldai, jokios perkrautos atmosferos ir mažmožių. Toks interjeras gali pasirodyti niūrus ir šaltas mūsų krašto žmogui, tačiau šis Skandinavijoje atsiradęs stilius jau seniai užkariavo Europą ir pamažu atsiranda Lietuvoje.

Funkcines zonas skiria stiklinės ir matinės pertvaros. Į antrą aukštą patenkama laiptais dengtais raudona danga – tai interjero akcentas. Beveik kiekvienoje zonoje galima pastebėti raudoną spalvą – ši kontrastuojanti ir ryški spalva tik dar labiau pabrėžia chaotiškumą. Dar viena labai įdomi detalė – langai. Eksterjere išsiskiriantys, bet visgi prie formos priderinti langai, interjere akivaizdžiai pastebimi. Mūsų akiai, pripratusiai prie kvadrato ar stačiakampio formos langų, rombo ir netaisyklingų formų langai miegamuosiuose atrodo itin nelogiškai ir keistai.

Kad ir kokia atstumianti, nelogiška ir keista gali pasirodyti namo idėja iš pirmo žvilgsnio, visgi manau nei vienas iš mūsų neatsisakytų galimybės praleisti jame savo atostogų laiko.