“- Kokį patarimą duotum pradedančiam fotografui?

 - Aš jam pasakyčiau, visų pirma atsisėsk, paimk pieštuką ir popieriaus lapą į rankas ir pagalvok – koks yra tavo gyvenimas, koks esi tu. Net nebandyk imti fotoaparato į rankas kol to nesuprasi ir negalėsi pasakyti garsiai.” – interviu su žurnaliste Anne Celine Jaeger.

Dabar Tina Barney nuotraukos pristatomos garsiausiose pasaulyje viešose ir privačiose galerijose. Pasauliniu mastu pripažinta fotografė savo karjerą pradėjo neįprastai vėlai, net 28-erių metų. Ši meno rūšis ją sudomino nuo akimirkos, kai tamsiame kambaryje išryškino savo pirmąją nuotrauką.

Autorė teigia, jog tuomet pasijautė kaip laukinis žvėris pirmą kartą išleistas į laisvę. Taip fotografija jai tapo rutina, kiekvieną dieną ji praleidžia po 4-5 valandas viena tamsiame kambaryje tiesiog stebėdama darbo rezultatus ir suteikdama tam didelę romantiką.

“Tai pats svarbiausias dalykas iš visų. Kai esi vienas, tu turi sugebėti diskutuoti pats su savimi, pažinti tikrąjį save. Niekas kitas to nepadarys už tave. Jei sugebi tai tęsti pastoviai ir pažinti save vis geriau, tai sugebėsi likti tikrąja asmenybe visą likusį gyvenimą” – teigia menininkė.

1970-aisiais, nesužavėta studijose gaunamomis užduotimis, Tina grįžo namo ir pradėjo fotografuoti savo giminaičius ir draugus. Įdomu, jog tai buvo ne bet kokie žmonės. Pati fotografė gimė elitinėje turtingoje šeimoje, savaime suprantama, jog jos giminaičiai buvo apsupti prabangos ir tik elitui būdinga veikla.

Juosta, specialus apšvietimas, rakursas ir fiksuojama aplinka gali sukelti įspūdį, jog stebite užfiksuotas akimirkas iš renesanso laikų. Beje, Tina Barney buvo pirmoji fotografė, kuri norėjo režisuoti ir kurti kadrus pati. Nors jos nuotraukos nėra pilnai režisuotos ir savo modeliams ji suteikia laisvę, bet kartais liepia pakartoti tam tikrus žestus, atsistoti į tam tikrą vietą. Visgi, autorė teigia, jog patys sėkmingiausi jos kadrai buvo grynas atsitiktinumas.

“- Atrinkinėjant nuotraukas, ar iš karto žinai ir pastebi, kurios yra geriausios?

 - Dažniausiai jau fotografuodama žinau, kurie kadrai bus sėkmingiausi. Mano teorija tokia – kuo daugiau kadrų užfiksuoji, tuo tau labiau sekasi. Visai kaip sportas. Aš niekuomet nelaukiu kol “sugausiu” tą ypatingą kadrą, nes kai daug fotografuoji, gali įvykti nuostabiausi atsitiktinumai. Laukdamas tiesiog juos praleisi.” – dalinasi patirtimi fotografė. 

Profesionalė nemėgsta skaitmeninės fotografijos. Ji mano, jog dauguma žmonių nesupranta kas yra tikroji fotografija. 1970-aisiais fotografija ir fotoaparatas buvo įgavę stulbinančią reikšmę. Tai buvo menas. Staiga žmonėms parūpo greitis. Greitai išgarsėti, greitai uždirbti daug pinigų, gauti rezultatą.

Skaitmeninės technologijos įsiveržė į rinką, o tamsieji kambariai dingo iš fotografijos mokyklų, kadangi studentai panoro atlikti savo namų darbus greičiau. Šviesa visuomet buvo fotografijos šaknis, o skaitmeninis fotoaparatas ir automatika niekada neduos išmokti kaip ją valdyti.

” Gal aš pasirodysiu senamadiška, tačiau tikrai tikiu į klasikinius būdus mokytis meno. Kitaip tariant, jei nori tapti dailininku, turi pradėti nuo pieštuko, vėliau pereiti prie anglies ir taip po truputi tobulėti. Pavyzdžiui, manau, jog pradžioje reikia fotografuoti juodai-balta juosta ir tik vėliau pereiti prie spalvotos. Šiandien fotografijos studentai gal ir žino kas yra Degas ar Van Gogas, bet ar jie tikrai suvokia pagrindinę meno istorijos idėją? Viskas ateina būtent žiūrint į kūrinius, detaliai analizuojant meną ir bandant jį suprasti. Manau, jog svarbiausia eiti ir žiūrėti. Dabar studentai taip ištroškę pinigų, jog nenori gaišti laiko ir eiti į muziejus ir galerijas ar skaityti apie dalykus, kurie jų žodžiais tariant jiems įdomiausi pasaulyje. 

Stebėkit savo gyvenimą. Skaitykit apie meną, eikit ir žiūrėkit į meno kūrinius. Kai kurie mano studentai gyvena New York’e ir gyvenime nėra buvę MoMA (didžiausias šiuolaikinio meno muziejus New York’e). Tam negali būti pateisinimo. Iš kur jie mano ateina įkvėpimas?” – ištrauka iš Anne Celine Jaeger interviu.

Šia citata ir užbaigsiu savo straipsnį. Manau, mūsų studentai daugeliu atvejų panašūs į tuos, kuriuos mini Tina Barney. Skirtumas gal tik toks, jog mes dar vis turim tą klasikinę, “senovišką” meno mokyklą, kurios žinoma neįvertiname ir peikiame, lygindami su pažangiu užsieniu. Ironiška tačiau, jog mūsų, taip tariant, atsilikusioje sistemoje gauti pagrindai, dažnai tampa koziriu ir dideliu privalumu išvykus tęsti studijų svetur.