^{Instaliacija “Corpo Onbroso”, 1993}

Judy Pfaff nustebins ir teigiamai nuteiks bet kokį, kad ir labai kritišką ar snobišką žmogų. Ši kūrėja įrašė save į šiuolaikinio meno pasaulio istoriją prieš gerus du dešimtmečius, o jos darbų įvairovė ir tematika stebina daugybę kritikų, patyrusių menininkų ir dar tik pirmus žingsnius žengiančių jaunuolių. Architektūra, skulptūra, dailė ir instaliacijos – būtent toks platus spektras. Svarbu pažymėti ir tai, jog didžiausią dėmesį Judy Pfaff skiria būtent organiškoms medžiagoms.

^{Skulptūra “Kėdės” (1989), medis, plienas, plastmasė}

Išraiškingos skulptūros gali šokiruoti vaizduojamojo meno mylėtojus. Abstrakcija, interpretavimas ir neapibrėžtumas – tai priemonės, padedančios menininkei užmegzti pokalbį su žiūrovu. Tokius kūrinius stebėti ir analizuoti gali atrodyti sudėtinga, tačiau reikšmė ir idėja paslėpta ne formoje ar vaizde, bet pačio žmogaus pasaulyje – jo pojūčiuose judant po galeriją ir stebint transformuotą erdvę.

Judy Pfaff laikoma instaliacijos meno ir abstrakčios skulptūros pradininke. Jau 70-ųjų pradžioje Amerikoje, o ypač New York’e prasidėjo dideli idėjiniai ir politiniai pasikeitimai. Ypač daug buvo kalbama apie formą, iškilo pagrindinės feminizmo idėjos, analizuotas kitoks aplinkos ir reiškinių suvokimas. Judy nebuvo feministė, nekūrė feministinio meno, tačiau neneigia, jog buvo įdomu skaityti kai kurių feministines idėjas palaikančių kritikų recenzijas, ypač kai buvo lyginama, kokias reikšmes turėtų ir kaip būtų vertinama jos kūryba, jei ji būtų vyras.

^{“Hangzhou” (2006), vaškiniai dažai, tušas ir Crown Kozo popierius}

Kūrėja įgavo bakalauro išsilavinimą Washington’o universitete, vėliau tęsė magistrantūros studijas garsiajame Yale’io universitete (antras geriausių universitetų pasaulyje sąraše). Būtent Yale’yje sutiktas dėstytojas ekspresionistas Al Held padarė didžiausią įtaką jos kūrybai, supratimui ir vertybėms.

“- Taigi, tu naujoji kvaila blondinė?

 - O tu kas – pastato sargas?” – toks buvo pirmasis studentės ir naujojo dėstytojo dialogas. “AL Held visuomet reikalavo, jog netapčiau ta kvaila blondine, jog klausčiau klausimų. Tai buvo visiškai kitoks žmogus universitete. Al Held net nebaigė vidurinės mokyklos, 17 metų tapo jūrų pėstininku, jis mokėsi gyvenimo gatvėje, turėjo tikrą patirtį ir rėždavo tiesiai ką galvoja. Jis mokėjo žiūrėti į kūrinį, mokėjo išreikšti žodžiais ką mato, kritikuoti. Tai man labai padėjo, kadangi esu daugiau impulsyvi kūrėja, sunkiai moku susieti mąstymą su kūryba, nebuvau mėgėja šnekėti ir dalintis mintimis, Yale’yje buvau laikoma atsiskyrėle turinčia savo griežtą nuomonę.” – ištrauka iš Richard Whittaker interviu.

^{“Buckets of Rain” (Kibirai Lietaus, 2006), instaliacija sukurta po mylimo mokytojo Al Held ir mamos mirties, abu mirė beveik tuo pačiu metu}

Naudojamų medžiagų įvairovė ir skirtinga tematika dažnai painioja net Judy Pfaff pažįstamus. Atsitinka taip, jog per parodos atidarymą, išgirstu: “O, puikus kūrinys Judy, o kas sukūrė šį?”.

Pirmą kartą atvykusi į New York’ą, ji visiškai neturėjo pinigų. “Reikėjo kažkaip verstis, taigi kiekvienais metais išbandydavau vis po naują medžiagą ar įrankį”. Nusipirkusi aliuminio folijos, ji visus metus kurdavo iš folijos, po metų įsigydavo vielos ir kurdavo iš jos. Taip menininkė per daugelį metų išmoko panaudoti daugybę skirtingų medžiagų ir technikų.

“Dabar aš turiu daugybę įrankių, medžiagų ir spalvų, žinau begalę būdų kaip naudoti vienokį ar kitokį, man patinka painioti ir derinti skirtingas technikas, nebereikia rinktis tik vienos. Dažnai studentai manęs prašo paaiškinti, kaip padariau vieną ar kitą darbą, aš jiems sakau, jog jie turi medžiagą, tereikia perskaityti naudojimo instrukciją, paimti medžiagą į rankas ir šiek tiek pažaisti. Kol pats neišbandysi ir nepadarysi klaidų – neišmoksi.” – žurnalo “Art 21″ interviu.

Tokios instaliacijos gali pasirodyti kaip “gyvas” grafikos ar tipografijos darbas: plonos it tušu brėžtos linijos, grakštūs užraitymai, chaotiška tvarka. Pati kūrėja nemėgsta žodžio instaliacija. Ji teigia, jog visuomet kūrė skulptūras, tik jos labiau susijusios su supančia architektūra. Šiais laikais viską norima priskirti instaliacijai. Sukabinami trys paveikslai ir tai jau vadinama instaliacija.

Judy Pfaff kūrybą vienkartinė, antrą kartą to paties nepamatysi, nepakartosi, nepajausi. Kol kas skulptūra vadinti šiuos kūrinius dar neįprasta, dar negalime mąstyti taip abstrakčiai ir atvirai, linkstame prie apibrėžtumo, pripratome, jog viskas gali būti paaiškinta, apibūdinta, suvokta..

^{Instaliacija ”…..all of the above” (viskas, kas virš), 2007, vynuogių vijokliai, polistirolas, gipsas, (klijuota) fanera, kabeliai ir kt.}

Tokiai kūrybai svarbu viskas – erdvė, vieta, apšvietimas, rakursas, medžiagos. Matyti viską iš karto, planuoti iš anksto, derinti – tai ilgas ir nelengvas darbas, kuriam prireikia mėnesio, o kartais net pusmečio. Rezultatas stulbinantis, nors turbūt ne kiekvienas iš mūsų pasiryžtų tokia kūryba pasipuošti namus. Autorė ir pati teigia, jog privačių užsakymų negauna daug, žmonės labiau mėgsta paveikslus ir tipinę skulptūrą, kurios kūrėja vengia.

Visgi pripažinimo ir įvertinimo ši kūryba sulaukė milžiniško, ekspozicijos įvyko bene visuose didžiausiuose pasaulyje šiuolaikinio meno muziejuose. Kartais tokias dekoracijas užsako spektakliams.

Daugiau autorės kūrybos čia.