Susidedanti iš penkių narių grupė Art Brut į Londono sceną įžengė 2005-aisiais metais. Grupės nariai, pripratę prie trankių repeticijų ir pasirodymų draugų tarpe, buvo ištraukti į dienos šviesą žaibiškai ir negailestingai. Užteko vieno žmogaus, kuris nusiuntė porą grupės įrašų prodiuseriui, ir jau po keletos dienų šie atsipūtę punk gyvenimo būdo draugai, gavo pasiūlymą įrašyti savo albumą ir net pradėti koncertų turą!
Grupės pavadinimas keistas ir reikalaujantis paaiškinimo. Art Brut sąvoka buvo sugalvota 1972-aisiais metais prancūzų kritiko Roger Cardinal. Ši sąvoka apibūdina įvairių visuomenės atstumtų žmonių kūrybą. Dažniausiai tokie žmonės būdavo kaliniai, pabėgėliai, psichiškai nesveiki, neįgalūs asmenys ir visokie atsiskyrėliai.
“Pradžioje kiti nariai nesuprato mano sugalvoto pavadinimo, manė, jog juokauju. Tačiau jis sugalvotas ne šiaip sau, mes visuomet buvome atsiskyrėliai, atrasdavom supratimą tik savo draugų rate, dažnai visuomenės kritiškai vertinami ir sulaukdami gatvėje garsių neigiamų pastabų. Kartais net smagu pagalvoti, jog dabar mus skaito “kietais”, kai tuo tarpu mokykloje būdavome tie vaikai, kuriuos išsirinkdavo patyčioms.” – teigia anksčiau gotų subkultūrai priklausęs grupės vokalistas Eddie Argos.
Daugelį šį muziką patraukė savo 80-ųjų motyvais ir humoru. Stilius priskiriamas indie rokui, tačiau jis vis kinta. Grupės nariai patys komentuoja, jog jiems kurti kartu ypač sudėtinga, kadangi kiekvienas turi skirtingą skonį. Jų nevienija vienas mėgstamas stilius, bet atvirkščiai jei vienam artimas rokas, kitam pop, o trečiam elektronika. Tenka dažnai ieškoti kompromisų ne tik kūryboje, bet ir tarpusavio bendravime, kur ypatingai prireikia tolerantiškumo.
Atlikėjai ne tik kuria muziką, bet ir domisi kitomis meno šakomis. Grupės lyderis Eddie Argos pametęs galvą dėl Vincent Van Gogh ir Jonathan Richman kūrybos. Kadangi šiuolaikinis menas turi jiems didelę įtaką, tai repertuare apie tai atsirado ir daina:
So I’m in the Pompidou
In Paris
And they’re more laid back about their art galleries
There’s little children running around
I see a piece on Matisse
Take three steps back
Take a long run up
And I jump at it!Modern art
Makes me
Want to rock out
- Viename naujausių savo dainų priedainyje skamba žodžiai: “move around like your shoes don’t fit” (judėk taip lyg tavo batai tau netiktų). Kaip reaguotum, jei visa minia apsikeistų batais tam, kad iš tiesų sukeltų tikrąjį nepatogų, triukšmingą, piktą ir skausmingą šokį?
- Scenoje aš neaviu batų, dažniausiai juos perku iš visokių labdaringų parduotuvių, todėl jie man vis netinka. Visuomet nusiimu batus, nes man taip patogiau, tačiau dabar tai tapo kažkokiu ritualu. Buvau pasiryžęs pradėti nešioti batus nuo Naujųjų metų, tačiau aš tiesiog nebegaliu! - Eddie Argos interviu su Charlotte Austin.
Grupės nariai teigia, jog muzika buvo jų gyvenimo dalis jau nuo vaikystės, tačiau jei taip ir nebūtų sulaukę pasisekimo, tai taptų aludariais ir visą gyvenimą laisvai girtuokliautų. Taigi, lauksime žinių arba naujos aludės atidarymo..
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (2)
O man patinka! :}
Tai labai gerai :)