Tam, kad būtų galima atsakyti į pastarąjį klausimą, būtina žinoti, kas buvo prieš tą kažką? Kas yra tai/tas? Neesama galybės klausimų, kurie turėtų faktinį pavidalą. Bet šįkart – turi. Nes vien figūravimas tam tikro reiškinio pavadinime klausimui (kas, kad be klaustuko) šį tą reiškia. Pavadinimas nusako, kad bus kalbama apie Norvegiją. Konkrečiau – jaukų pietvakarių pakrantės miestą Stavanger, nešantį šių metų Europos kultūros sostinės vėliavą. Tai visgi kas yra tai?

Stavanger2008 yra bene didžiausias kultūrinis projektas kada nors įgyvendintas Norvegijoje. Padedami daugiamilijoninio biudžeto aukšto lygio menininkai atliko ir vis dar atlieka įvairius procesus, sutraukiančius galybę kultūros ištroškusių žmonių, o renginių gausa atrodo gan pavydėtina – koncertai atokiuose švyturiuose, O. Koršunovo teatras, įvairios instaliacijos ir kiti įdomumai. Viskas vyksta, rodos, idiliškai, pakiliai ir gražiai. Taip, kaip ir priklauso kalnuotam Norvegijos landšaftui bei orių gyventojų moralei. Tačiau po 355 dienų visa tai baigsis. Puiki galimybė klausti – o kas po to?

Atsirado paklaususių dar anksčiau, negu prieš tai. Norvegų menininkas Trond Hugo Haugen (kuris, beje, ir pats asmeniškai nusipelno atskiro straipsnio) dar 2005-aisiais „užvedė” projektą Stavanger2018. Nuo pat pradžių jo tikslas buvo pabrėžti infrastruktūros, kuri remtų vizualųjį meną regione, reikiamybę. Tačiau iki šiandienos projektas išplėtė savo ribas. Tai nėra protestas prieš Stavanger kultūros sostinės projektą ir gyvuoja visiškai nepriklausomai nuo pastarojo. Ka Då Ittepå svarbiausia tai, kas vyks po 2008-ųjų.

Kampanijos būta gana sėkmingos, nes 800 nemokamų Ka Då Ittepå marškinėlių ir dar daugiau lipdukų, platinamų po regioną, susilaukė publikos dėmesio. Taip buvo skatinami debatai gatvėse. Dar ankstesnėje projekto fazėje buvo apsiribojama informacija bei konstruktyvia kritika puslapyje stavanger2018.no ir bandymais megzti dialogą su Stavanger Council. Beje, parengta gan išsami kultūrinės situacijos analizė Stavanger ir sudarytas plėtros planas iki 2011-ųjų. Dabartinė projekto fazė vystoma kuriant reguliarius įrašus didžiausiame regiono dienraštyje Stavanger Aftenblad. Surengta apie 14 renginių – nuo teminių vakarėlių iki architektūrinio workshop‘o naujam Stavanger kultūros centrui kurti. O Ka Då Sofa metu, kai atsakingi asmenys ir politikai buvo sodinami ant odinės sofos Tou Scene kultūros centre debatams, gvildenta nemažai aktualių klausimų. Ketvirtoji fazė bus tai, kas bus po to – po 2008-ųjų. Tada ir matysis, ar Stavanger2018 davė rezultatų.

Nepaisant visada galimų skeptiškų nuomonių, bent jau vienas tikslas pasiektas – projektas atkreipė dėmesį į tą iš pirmo žvilgsnio miglotą klausimą, paskatino diskusijas. Tam, kad kultūra neimtų „merdėti” kai jau nebereikės taip reprezentuotis. Ir kai tarsi nebebus reikiamybės stengtis vardan meno, menininkų ir kitų, kurie gali įgyvendinti kultūrinio miesto viziją realybėje. Nes nebebus turistų, atvykstančių su mintimi „pamatysiu Europos kultūros sostinę.” Tad taip pat ir tam, kad tie patys turistai neimtų manyti, jog atvykėliui turi užtekti gamtos. Verta patikėti. Pats Stavanger2008 strategijos direktorius Rolf Norås įvardino projektą kaip „Svarbiausią šalutinį Stavanger2008 aljansą.”

Vietoj pabaigos – mintis, paskatinusi rašyti tokį straipsnį. O kas bus po to, kai praeis 2009-ieji ir Vilnius staiga liks nebe būsima/esama Europos kultūros sostine? Jis liks tiesiog Vilniumi, bet jau su ganėtinai neaiškia reiškinių, vis vykstančių ir dar tik vyksiančių dėl kultūros sostinės etiketės ateitim. Stavanger‘iui – 59 dienos iki po to. Vilniui – tiek pat, bet iki to.