Šį kartą noriu atkreipti jūsų dėmesį į danų fotografo Nicloai Howalt fotografijų kolekciją, kurioje vaizduojami jauni berniukai prieš ir po bokso kovos. Peržiūrėjau visas nuotraukas neatsitraukdamas, įsižiūrėdamas į kiekvieno veidą, gaudydamas emocijas, bandydamas atrasti save. Galbūt todėl, kad kažkada pats buvau tokio amžiaus ir teko dalyvauti sparingo rungtyse, puikiai atsimenu tą jausmą prieš kovos pradžią ir palengvėjimą po, nusivylimą ir pakylėjimą, skausmą, įkyrius prakaito lašelius ant nosies, ir svarbiausia bendraamžių žvilgsnius, sprendiančius tavo artimiausią ateitį. Tiesa ta, kad kontaktinis sportas tarp vaikų yra žymiai sunkesnis ir reikalaujantis daugiau pastangų negu tarp suaugusiųjų. Gal N. Howalt primins ir jums jūsų vaikystės pirmuosius laimėjimus ir pralaimėjimus, per kuriuos pradėjote pažinti save. 
Pats fotografas taip pat yra patyręs bokso laimėjimų ir pralaimėjimų skonį paauglystėje, todėl puikiai supranta, kad emociškiausios akimirkos berniuko viduje įvyksta būtent prieš ir po kovos. Nuotraukose galima pastebėti pasitikėjimą, netikrumą, ryžtą, baimę ir visiškai priešingas nuotaikas viskam pasibaigus, apmaudą, pyktį, ašaras, džiaugsmą, netgi kraują, kuris beje neatrodo toks svarbus palyginus kas vyksta akimirka po gongo vaiko akyse. Vieni atrodo paaugę, labiau savimi pasitikintys, kiti sugniuždyti.
Šią kolekciją pastebėjau gan vėlai, 2003 metais pasirodė fotografo knyga “Boxer”, įdomu kaip šiuo metu praėjus 5 metams gyvena tie berniukai, kaip šis išbandymas paveikė jų gyvenimus, jeigu išviso paveikė.
Daugiau autoriaus darbų, galite rasti čia.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (5)
Tegul padaro nuotrauką po kokios 20tos kovos, kai nosis 15 kartų sulaužyta. Nematau jokio grožio snukiadaužyje.
come on. chia gi vaikai niekas jiems neduotu 15 kartu nosis lauzyt… ;]
ir kiekvienas mato ka nori, nebutina grozi matyt, ne apie grozi chia
man tai tikrai paliko ispudi,orginalu,ir ideja visai ciki piki :)
man tai patiko. tikrai įdomu buvo palygint, užsukau ir į autoriaus asm. svetainę :)
idomu..