Tiesą sakant, niekada nejaučiau pernelyg didelio susižavėjimo šiuolaikine architektūra ar konkrečiu jos pavyzdžiu. Matyt, tam buvo lemta baigtis, rodos, dar visai ką tik, praėjusią vasarą. Tam tikro atsivertimo link kitokio požiūrio kaltininku tapo naujosios Oslo operos pastatas (toks baltas „ledkalnis”, visa didybe styrantis senojo Oslo uosto teritorijoje) su kūrybinių jos tėvų – norvegų architektūros ir interjero dizaino komanda „Snøhetta”. Ir netgi manau, kad ne man vienai.
Tas pastatas – ne tik opera. Tai tarsi interaktyvus kūnas, kurį gali patirti pats ant jo laipiodamas, liesdamas stogo faktūrą, stebėdamas saulėlydį sėdint ant jo ir visai nesibaimindamas fakto, kad po tavo kojomis vyksta opera ir kad galbūt visai nejauti tiems pasirodymams prielankumo. Ir žinoma, jis puikiai įsilieja į landšaftą. Sakiau – kaip koks ledkalnis. Turbūt nė nereikia minėti, kokios svarbos ir brangumo (taip pat materialinio) ši opera yra Norvegijai, neturėjusiai tokio objekto, būtent operinės paskirties. Ir dar jis traukia turistus, kurie, galbūt tingėdami lipti į tikrą kalną, puikiai gali pasimėgauti šiuo pseudokalnu beveik miesto centre.
O pati kompanija Snøhetta yra Snøhetta ne be reikalo. Šis žodis taip pat reiškia vienos iš Norvegijoje esančių kalnų viršūnių pavadinimą. Pakankamai teisingas pasirinkimas, manau, o ypač žinant kompanijos deklaruojamą idėją apie kraštovaizdžio ir architektūros ryšio svarbą. Jei atsirastų ištroškusiųjų istorijos ar datų – visa ko pradžia laikytini 1989-ieji Osle. Bent jau Rytų Europai dinamišku metu norvegai ramiausiai suko architektūrinį lizdą. Įkurti padaliniai Osle ir New York mieste. Su pakankamai galinga ir gausia komanda, vienijančia architektūros, landšafto ir interjero dizaino specialistus.
Slenkant laikui, Snøhetta išsikovojo pagarbą besivadovaudama vientisa kūrybine filosofija ir ekologiškais sprendimais. Svarbu, kad statinys būtų neprieštaraujantis aplinkai, bet ir joje nepranykstantis. Natūralios medžiagos, šiuolaikiniai dizaino sprendimai, harmonija. Labai skandinaviška. Vienas ankstyvesnių ir žymesnių objektų kompanijos portfolio – Lillehammer Olympic Museum, pastatytas 1994 metais ten vykusioms žiemos olimpinėms varžyboms.
„Architektūra negali būti tiesiog tvarkos taisyklių kratinys. Bet taip pat ji turi būti patogi niekad nepailsinčios visuomenės minčiai.”
Nepaisant to, kad Opera House Oslo figūruoja šio straipsnio pavadinime, tai nėra žymiausias ir didžiausias Snøhetta tvarinys. Galbūt jau bus girdėta, bet Aleksandrijos biblioteka – taip pat jų pastangų rezultatas. Ir netgi toks iš pirmo žvilgsnio keistas dėl savo vietos objektas kaip Gambijos universitetas. Beje, Sandvika miestelio kultūros namai taip pat puikiai reprezentuoja kompanijos idėjas. Arba vaikų darželis dar viename nedideliame miestelyje. O ateityje turėtų iškilti modernus Bergen Academy of Arts pastatas, Saudi Arabia kultūros centras didžiausiai pasaulyje naftos kompanijai, Rugsėjo 11-osios muziejus-memorialas New York‘e ir tai dar ne sąrašo pabaiga. Jau neminint gausybės apdovanojimų. Atrodo, Snøhetta nė neketina sustoti.
Snøhetta projektais galite pasimėgauti čia.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (4)
(2:20h) matau jus irgi naktiniai pauksciai ;]
tai jau taip :]
apie operą skaičiau dar čia:
http://a2sm.blogas.lt/407800/z.....skoti.html
Kai kurie sporto mėgėjai į tą “kalną” bėgioja pietų pertraukų metu :)) Intervalai į kalną miesto centre :D