Tiesą sakant, niekada nejaučiau pernelyg didelio susižavėjimo šiuolaikine architektūra ar konkrečiu jos pavyzdžiu. Matyt, tam buvo lemta baigtis, rodos, dar visai ką tik, praėjusią vasarą. Tam tikro atsivertimo link kitokio požiūrio kaltininku tapo naujosios Oslo operos pastatas (toks baltas „ledkalnis”, visa didybe styrantis senojo Oslo uosto teritorijoje) su kūrybinių jos tėvų – norvegų architektūros ir interjero dizaino komanda „Snøhetta”. Ir netgi manau, kad ne man vienai.
Tas pastatas – ne tik opera. Tai tarsi interaktyvus kūnas, kurį gali patirti pats ant jo laipiodamas, liesdamas stogo faktūrą, stebėdamas saulėlydį sėdint ant jo ir visai nesibaimindamas fakto, kad po tavo kojomis vyksta opera ir kad galbūt visai nejauti tiems pasirodymams prielankumo. Ir žinoma, jis puikiai įsilieja į landšaftą. Sakiau – kaip koks ledkalnis. Turbūt nė nereikia minėti, kokios svarbos ir brangumo (taip pat materialinio) ši opera yra Norvegijai, neturėjusiai tokio objekto, būtent operinės paskirties. Ir dar jis traukia turistus, kurie, galbūt tingėdami lipti į tikrą kalną, puikiai gali pasimėgauti šiuo pseudokalnu beveik miesto centre.
O pati kompanija Snøhetta yra Snøhetta ne be reikalo. Šis žodis taip pat reiškia vienos iš Norvegijoje esančių kalnų viršūnių pavadinimą. Pakankamai teisingas pasirinkimas, manau, o ypač žinant kompanijos deklaruojamą idėją apie kraštovaizdžio ir architektūros ryšio svarbą. Jei atsirastų ištroškusiųjų istorijos ar datų – visa ko pradžia laikytini 1989-ieji Osle. Bent jau Rytų Europai dinamišku metu norvegai ramiausiai suko architektūrinį lizdą. Įkurti padaliniai Osle ir New York mieste. Su pakankamai galinga ir gausia komanda, vienijančia architektūros, landšafto ir interjero dizaino specialistus.
Slenkant laikui, Snøhetta išsikovojo pagarbą besivadovaudama vientisa kūrybine filosofija ir ekologiškais sprendimais. Svarbu, kad statinys būtų neprieštaraujantis aplinkai, bet ir joje nepranykstantis. Natūralios medžiagos, šiuolaikiniai dizaino sprendimai, harmonija. Labai skandinaviška. Vienas ankstyvesnių ir žymesnių objektų kompanijos portfolio – Lillehammer Olympic Museum, pastatytas 1994 metais ten vykusioms žiemos olimpinėms varžyboms.
„Architektūra negali būti tiesiog tvarkos taisyklių kratinys. Bet taip pat ji turi būti patogi niekad nepailsinčios visuomenės minčiai.”
Nepaisant to, kad Opera House Oslo figūruoja šio straipsnio pavadinime, tai nėra žymiausias ir didžiausias Snøhetta tvarinys. Galbūt jau bus girdėta, bet Aleksandrijos biblioteka – taip pat jų pastangų rezultatas. Ir netgi toks iš pirmo žvilgsnio keistas dėl savo vietos objektas kaip Gambijos universitetas. Beje, Sandvika miestelio kultūros namai taip pat puikiai reprezentuoja kompanijos idėjas. Arba vaikų darželis dar viename nedideliame miestelyje. O ateityje turėtų iškilti modernus Bergen Academy of Arts pastatas, Saudi Arabia kultūros centras didžiausiai pasaulyje naftos kompanijai, Rugsėjo 11-osios muziejus-memorialas New York‘e ir tai dar ne sąrašo pabaiga. Jau neminint gausybės apdovanojimų. Atrodo, Snøhetta nė neketina sustoti.
Snøhetta projektais galite pasimėgauti čia.
Komentarai (9)
(2:20h) matau jus irgi naktiniai pauksciai ;]
tai jau taip :]
apie operą skaičiau dar čia:
http://a2sm.blogas.lt/407800/z.....skoti.html
Kai kurie sporto mėgėjai į tą “kalną” bėgioja pietų pertraukų metu :)) Intervalai į kalną miesto centre :D
As toj operoij buvau labai fainas vidus, ir isore ziauriai grazus vaizdas, o no virsau atsiveria stulbinantis vaizdas
Klaipėdiečių architektų grupė: Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė Černiūtė-Amšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas, Aurimas Baužys nuplagijavo šį projektą, 1:1 panaudojo architektūrinio-urbanistinio konkurso naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos vietai išrinkti ir jiems paskirta “pelnyta” 1-oji vieta :-(((
Labai žiaurus faktas, gal reikėtų apie jį parašyti platesnį straipsnį?
” komisijoje dirbęs Šiaulių architektas Š.Sabaliauskas nebuvo linkęs sureikšminti šio architektų darbo panašumo į garsųjį norvegų architektūros opusą. Pasak jo, konkurso tikslas buvo tik parinkti vietą. Architekto manymu, žymiai svarbiau, kad toliau būtų ne atskirai vystomas muzikinio teatro projektas, bet prie projekto dirbama siekiant suderinti miesto, muzikinio teatro bei planuojamo „Memelio miesto“ interesus. Tai yra – pagal naujas aplinkybes būtų koreguojamas „Memelio miesto“ projektas. Ko gero, čia ir yra didžiausias iššūkis miestui.” – istrauka is http://www.pilotas.lt straipsnio.
Seniai pastebeta kad lietuvoje kopijavimas kuryboje yra vertinamas gan atlaidziai o kartais netgi ir skatinamas. Prasideda viskas nuo mokyklos ir aukstuju. Daznai prisidengiama po “ikvepimo” dangciu.
Meno mokyklose zlugdomos nestandartines idejos, kitoks mastymas jau nuo saknu, bet kopijuoti yra normalu. Apgailetina tiesa sakant.
Kas liecia klaipedos muzikini opusiuka tai netgi komisijos architektui nerupi jog busime tiesiog apsijuoke eilini karta pasaulio akivaizdoje.
Visas tas konkursas išties dvelkia puvėsiais, kiek teko skaityt. Dalyviams buvo pateiktos vietos mieste, iš kurių jie turėjo išsirinkti geriausią ir pritaikyti savo projektą, kas yra kiek nebūdinga tokiems konkursams, bent jau Lietuvoje. Nors teigiama, kad šitam konkursui skiriama daug dėmesio vien dėl to, kad tai – pirmasis užmojis statyti teatrą po nepriklausomybės atgavimo, tačiau kaip visada kažkas daroma į kairę.. Ir tas absurdiškas bandymas surinkti lėšas renginiu, jaučiu net svečių vyneliui neužteko. Dėl plagijavimo – aišku, galima bandyt teisinti, kad dalyvavimas tokiuose konkursuose ryja pajamas, gautas iš realių užsakovų, visi tingi galvot ir t.t. Tarsi nebūtų žmonių, kurie IŠTIES turi idėjų.