1950 pabaigoje prasidėjo judėjimas neigiantis modernizmo geometrinės abstrakcijos idėjas, šio judėjimo atstovai atvirkščiai norėjo sulyginti meną su gyvais organizmais ir išreikšti savo idėjas lanksčiomis ir gyvomis struktūromis. Ernesto Neto kūryba priskiriama organinei architektūrai. Jo abstrakčios instaliacijos dažnai užima visą erdvę, jis kviečia žiūrovus susipažinti, paliesti ir net užuosti šias “būtybes”.
Šios instaliacijos yra didelės, minkštos ir abstrakčios. Žiūrovas jas gali liesti, kartais ant jų sėdėti ir vaikščioti, kartais pasiklysti visame labirinte. Autorius teigia, jog svarbiausia mūsų kūno dalis yra oda. Ji yra riba tarp mūsų vidinio ir išorinio pasaulio, jos pagalba mes patiriame skirtingus jausmus – šaltį, karštį, kietumą, kito kūno prisilietimą. Šių “būtybių” tikrumas patiriamas būtent jas liečiant, kaip tikras biologinis organizmas jos turi vidų ir odą atskiriančią jį nuo išorinio pasaulio.
” - Ar turi kokią svajonę, idealią vietą, kurioje norėtum “apgyvendinti” savo būtybę?
- Oloje! Man patinka galvoti, kad kūnas yra ir architektūrinė konstrukcija, ir landšaftas”. – Victoria Miro interviu.
Ernesto Neto teigia, jog erdvė yra labai svarbi jo kūrybai. Jeigu jam nepatinka vieta, kurioje jis turi kurti, jis atsisako viso projekto. Svarbiausia jo kūryboje yra harmonija tarp svorio ir lengvumo, pusiausvyros ir dinamikos, skaidrumo ir nepermatomumo, interjero ir eksterjero, fizinio ir filosofinio pasaulių. Derindamas šiuos elementus jis išreiškia savo požiūrį į tai, koks turėtų būti mūsų pasaulis.
” Aš manau, jog mano kūrinys yra šokis, ir aš tikiu, jog mūsų visuomenė kaip skulptūra įgauna šokio formą. Šokis – tai mūsų kasdieninių tarpusavio santykių simbolis. Šių struktūrų viduje yra reikšmės ir idėjos, tačiau jų paviršius atspindi šokį ir muzikalumą. Kartais aš pasakau, ką norėjau išreikšti, bet labai dažnai palieku erdvę pačio žiūrovo interpretacijai.” – teigia Ernesto Neto.
Ernesto kilęs iš Brazilijos. Jis pabrėžia, jog būtent jo gimtasis miestas Rio de Janeiro suteikė įkvėpimo jo darbams. 1970-aisiais visas miestas buvo didžiulė statybų aikštelė. Inžinieriaus sūnus teigia, jog ir šiandien statybų kvapas ir garsas sugrąžina jį į vaikystės prisiminimus. Nors menininkas daug keliauja, bet naujųjų metų vakarą visada praleidžia gimtajame mieste su draugais ir kaimynais. Draugiškumas, harmonija, geri santykiai – svarbiausia jo gyvenime. Savo parodose jis taip pat siekia sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų bendrauti, juoktis ir jaukiai jaustis.
Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!
Vienas Komentaras
ogo kaip plastiska viskas, noreciau vieno tokio kambarelio ;] arba rumu labirinto..