Tęsiant “In focus” festivalio temą, gal šiek tiek pavėluotai, bet tiems kas dar nematė ir negirdėjo pristatome dar keletą šio renginio parodų:  „Šiuolaikinė Prancūzijos fotografija” ir „Vokietijos vaizdai - 8 fotografijos požiūriai”.

Emili Stefani-Law ir Veronique-Hequet Grotard. „Šiuolaikinė Prancūzijos fotografija” 

(2008.09.03 - 2008.09.21
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)/Kuratorė: Eglė Deltuvaitė
Galerijos darbo laikas: I - V - 10 - 19 val. VI - 10 - 17 val.)

Veronique Hequet Grotard: „Tarp manęs: portretai savęs atradimui” - tai vienerius metus trukęs ir labai asmeninis autorės darbas, kurį pradėjo 2004 m. Po didelės gyvenimo krizės, tai buvo tam tikra terapija, būdas atrasti save: „sirgo ir mano širdis ir protas, lindo labai niūrios mintys. Negaliu paaiškinti kodėl, bet man buvo labai skaudu, negalėjau išsakyti savo abejonių, problemų, baimių. Po metų paėmiau savo fotokamerą ir pradėjau fotografuoti save. Pirma, visose fotografijose buvau aš pati - norėjau sužinoti, kas tas žmogus, kurį matau veidrodyje. Nepažinojau jos, buvau pametusi save. Niekada nenorėjau prarasti savęs, prarasti šeimą. Žinojau, kad jeigu nieko nedarysiu, išprotėsiu, liksiu įstrigusi tarp abejonių. Žinojau, kad aš myliu gyvenimą, aš mėgstu susitikti su žmonėmis, myliu savo vyrą ir šeimą, tad aš privalau šypsotis, privalau būti laiminga. Taigi kamera tapo mano trečiąją akimi, ji leido man pamatyti fotografijose tai, kaip aš jaučiausi ir suprasti, kodėl buvau niūri ir liūdna. Sukūriau apie tūkstantį autoportretų. Fotografijos - spalvotos ir nespalvotos, užfiksuotos su skaitmenine ir analogine kamera. Kartais vaizdą matydavau nespalvotai, o kartais spalvotai. Imdavau į rankas kamerą jausdama gyvybišką poreikį ir pagaliau pajutau ir atradau save. Vieną dieną, nusprendžiau iš tos krūvos fotografijų sudaryti seriją. Kadangi tai buvo kapstymasis po savo asmenybę, atėjo laikas surasti kelio galą. Išrinkau keturiasdešimt vieną fotografiją ir jau buvau pasiruošusi jas parodyti, vaizdų pagalba pasakyti tai, ko negalėjau ištarti žodžiais. Taip atvėriau duris į savo slapčiausias sielos ertmes. Galėtumėt paklausti, kaip aš jaučiausi. Nejaučiu jokio kaltės jausmo, nes būti liūdnai ir paniurusiai, kai esi sveika, turi tave mylinčią šeimą, kai negali jiems atsiverti, nėra lengva”.

Emilia Stefani-Law: „kai studijavau fotografiją, gavau užduotį sukurti seriją tema „Atmintis”. Beveik nesąmoningai peržvelgiau savo asmeninę istoriją, iki galo nesuvokdama, ką darau. Mano tėtis mirė, kai man buvo penkeri, taigi natūralu, kad nelabai jį prisimenu. Tik keli neryškūs fragmentai apie bendrai praleistą laiką. Mano tėtis labai mėgo fotografuoti, tad žiūrėdama jo fotografijas, atrinkau keletą, kurias jis užfiksavo keliaudamas po pasaulį ir kelias, kuriose tiesiog įprasti kasdieniai įvykiai. Naudodama paprastą fotokopijavimo mašiną, sujungiau jo ir savo fotografijas, taip pat atspindinčias mano kasdienybę. Taip montažo būdu sukūriau neryškių vaizdų rinkinį. Darbai nėra lengvai suvokiami; tai tarsi laike išblukęs praeities prisiminimas. Kažkas panašaus į tai, kaip veikia atmintis. Manau man pavyko sukurti bendrą atmintį tarp jo ir manęs ir taip leisti jam išeiti. Tai pirmas projektas, kuriame atradau save, kaip fotografę. Tuo metu neįsivaizdavau, kad yra tokia kalbėjimo rūšis. Jausmams, kurių niekada negalėjau išreikšti verbaline kalba, suteikiau materialią formą. Po šio projekto smarkiai pasikeitė mano fotografinis požiūris. Aš buvau nustebinta ir savotiškai paskatinta to, kad žmones sukrėtė ne mano ir tėvo asmeninė istorija, bet to, ką jie iš savo gyvenimo galėjo emocionaliai atpažinti mano darbuose. Supratau, kad įmanoma kalbėti universaliu būdu, pradedant nuo intymumo, asmeninių istorijų. Kalbėdamas kitiems apie save, iš tiesų gali kalbėti apie kitus.

“Vokietijos vaizdai - 8 fotografijos požiūriai” (Wolfgang Bellwinkel, Sibylle Bergemann, Annette Hauschild, Ute Mahler, Thomas Meyer, Jordis Schlösser, Anne Schönharting, Linn Schröder)

(2008.09.03-2008.09.20 Vilniaus grafikos centro galerija „Kairė - dešinė”, (Latako g. 3, Vilnius)
Galerijos darbo laikas: II - V nuo 12 iki 19 val. VI nuo 12 iki 16 val.)

Vokietijos agentūros Ostkreuz fotografijų įvairialypės nuotraukos iliustruoja aktualias temas bei išreiškia specifinius Ostkreuz menininkų požiūrius.Pirmojo tarptautinio meninės fotografijos festivalio Vilniuje „In Focus” metu Vilniaus Goethe’s institutas pristato agentūros Ostkreuz menininkų parodą. 1990 m. agentūrą Berlyne įkūrė septyni žinomi Rytų Vokietijos fotografai. Laikui bėgant jos narių gretas papildė menininkai iš Rytų ir Vakarų Vokietijos. 17 narių turinti agentūra šiuo metu yra viena iš pripažįstamų ir žinomiausių meno institucijų.

Fotografijos parodoje „Vokietijos vaizdai - 8 fotografijos požiūriai” pristatomi aštuonių fotomenininkų darbai. Kiekvienas iš jų pasirinko dominančią temą, kuri atspindi jų asmeninę patirtį. Parodoje nėra Vokietiją reprezentuojančių vaizdų. Sukurtų vaizdų visuma pristato šių dienų vokiečių mentalitetus ir dvasines būsenas. Jos perteikia autentiškus ir išraiškingus požiūrius į šiuolaikinės Vokietijos politinę situaciją, o taip pat į individualius vokiečių gyvenimo etapus ir sferas.

Thomo Meyerio darbus iš serijos „Prie Šiaurės jūros” galima pavadinti romantišku meilės prisipažinimu Šiaurės jūrai. Fotografas, siekdamas perteikti tėvynės jausmą, įamžina laukinę gamtą prie Šiaurės jūros salos Spiekeroog. Menininkė Jordis Antonia Schlösser, pateikdama vaizdus iš apleisto pramoninio Halės miesto, virstančio miestu vaiduokliu, tokiu būdu mąsto apie tėvynės praradimą. Anne Schönharting darbų serijoje „Vaikystė” atkreipia dėmesį į apleistus vaikus, kurie priversti gyventi „laikinoje tėvynėje”. Fotografei svarbūs didėjantys socialiniai skirtumai Vokietijoje. Sibylle Bergemann įamžino „Nykstančius atsiminimus”. Ji ieškojo vietų, kurios pasakoja apie besikeičiančias epochas bei primena apie istorinius pokyčius. Fotografės Linn Schröder vaizdai virsta visuomenės metafora. Sudėjus vaizdus drauge, jie sudaro spektaklį apie nūdieną. Darbuose iš serijos „Spektaklis” menininkė ieško ir randa teatrališkos realybės vaizdų, kurie poetiškai pasakoja apie kasdienybę. Sekmadienis jau seniai prarado pradinę savo reikšmę, tačiau nepaisant to, vokiečiai turi sekmadienio įpročius, kuriuos su ironija pristato Annette Hauschild. Senatvė daugeliui asocijuojasi su paskutiniu gyvenimo etapu prieš mirtį. Ute Mahler vaizduoja senus žmones jaunystės kultą garbinančioje šalyje. Senoliai ne tik labai gyvybingi, bet ir stengiasi save realizuoti bei išlikti savarankiški. Į parodos atidarymą rugsėjo 3 d. atvyksiančio fotografo Wolfgango Bellwinkelio darbai iš serijos „Tėvynė II” kalba apie šiuolaikinio žmogaus tėvynę. Menininkas teiraujasi jaunosios kartos, kas jiems yra išsvajotoji tėvynė ir asmeninė laimė.

Keletas paskutiniųjų admin straipsnių

• VDU džiazo festivalis kvies improvizuoti - November 19th, 2008
• C215 veidai aplink visą pasaulį - November 17th, 2008
• Draugaukime! - November 10th, 2008
• Dar šiek tiek miniatiūrų jūsų akims ir įkvėpimui - October 27th, 2008
• Berniukai prieš ir po - October 22nd, 2008