Pradžioje noriu prisipažinti, kad be galo mėgstu femme fatale temą. Kas bent kiek susidūrė su meno istorija, visiems turbūt į akis krinta keistas reiškinys - pavaizduotoji moteris visad esti dvejopa: atstovaujanti šviesiąsias jėgas ir tamsiąsias. Paradoksalu, tačiau beveik visada „šviesioji” moteris yra suvaldyta, neveikli, dalyvaujanti tik kaip estetinis objektas, o veikliųjų pusėje - vien „tamsiosios”, raganos, išdavikės, potencialios naikintojos. Šiuolaikinėje visuomenėje išlikę tie patys vaidmenys, o pastarasis žiniasklaidos, televizijos net skatinamas, blogos mergaites įvaizdis tapatinamas su moters prigimtimi, kuri prasideda nuo nepaklusniosios biblinės Ievos.

Femme fatale mada, jei taip būtų galima pasakyti, atsikartoja tam tikromis bangomis, kurios priklauso nuo laikmečio konteksto. Viena iš tokių bangų, kurioje sukurta ypač daug moterų - naikintojų atvaizdų buvo baroko epocha. Turbūt daug žinomi Juditos ir Holoferno, Salomėjos ir Jono Krikštytojo, Samsono ir Dalilės siužetai, kurie glaudžiai susiję su bibliniais šaltiniais. Katalikų bažnyčios triumfo epochoje tokios temos iškilo iš dievobaimingumo ir didaktinių tikslų. Kaip ir buvau žadėjusi pirmame savo esė, ketinu šiek tiek panarstyti po vieną Anthon van Dyck, žymaus XVII a. flamandų kilmės dailininko, Rubens’o mokinio 1599 - 1641 nutapytą paveikslą „Samsonas ir Dalila”. Šioje drobėje vaizduojama scena iš Senojo Testamento Teisėjų knygos, kai Dievo nazyras (išrinktasis) Samsonas, turėjęs išlaisvinti nuo filistinų Izraelį, bet apgautas moters ir jos išduotas, yra priešų suimamas. Apie tai liudija paveiksle esantys personažai, simbolių gausa bei, žinoma, ryšys su jau minėtu tekstu.

Taigi vertėtų pradėti nuo to, ką matome paveiksle. Kairėje vaizduojama guolyje sėdinti Dalila, nuo jos kelių filistinų tempiamas ir rišamas virvėmis Samsonas, esantis kompozicijos centre. Iš dešinės, pirmame ir antrame plane Samsoną supa trys karių figūros, senis bei senyvo amžiaus vyras tarsi paniręs tamsoje už Dalilos guolio. Visų personažų veidai ir žvilgsniai nukreipti į išraiškingą, kančios ir panikos apimtą Samsono figūrą, taip pabrėžiant pagrindinį siužeto veikėją. Personažai nutapyti koloristine venecijiečių maniera, pabrėžiama judesio dinamika. Paveikslo erdvė tarsi padalinta į tris vertikalias dalis. Vienoje, pačioje tamsiausioje, pavaizduota Dalila ir už jos esanti sena moteris, centrinėje, kuri yra šviesiausia, atverianti vaizdą į dangų su debesimis, - Samsono ir už jo esančio kario figūra, ir trečioji - kiek mažiau tamsi erdvė, kurioje patalpintos likusios filistinų figūros.

Šitoks erdvės organizavimas ir kiti, smulkesni paveiksle esantys elementai bei detalės atveria kelią ikonografinei interpretacijai. Galima manyti, kad toks figūrų išdėstymas turi simbolinę prasmę - Dalilos vaizdavimas tamsiausioje paveikslo dalyje žymi jos piktavališkumą ir išdavystę. Taip pat ir karių vaizdavimas tamsioje erdvėje. O tuo tarpu Samsono figūra dangaus fone tarsi žymi Dievo priekaištą jam už silpnumą, byloja, kad už jo nuodėmę bus nubausta. Būsimojo atlygintojo pirmavaizdžiu tampa už jo nugaros taip pat dangaus fone stovintis karys, mėlynos - tyrumą, teisingumą, ištikimybę - simbolizuojančios spalvos apdaru. Raudona antklodė, po kuria miegojo pagrindiniai personažai simbolizuoja kūnišką aistrą, nuodėmingą nesantuokinį guolį. Šuo, nutapytas prie Dalilos - išdavystės simbolis. Paskutinės Vakarienės scenoje jis dažnai vaizduojamas prie Judo. Šuo užlipęs ant nukirptų Samsono plaukų - jo stiprybės šaltinio. Šalia jų pavaizduotos ir žirklės, kuriomis jie buvo nukirpti. Virvės filistinų rankose - nelaisvės ženklas, kuoka - agresijos, kankinimo išraiška.

Ši Samsono ir Dalilos istorija aprašyta Teisėjų knygos 16 skyriuje. Samsonas buvo Dievo pasiųstas išgelbėti Izraelį nuo jį apsiaustyje laikiusių filistinų. Jam buvo dovanota didžiulė fizinė jėga, slypėjusi plaukuose, kurių jam buvo nevalia kirpti. Tačiau silpnavalis vyras pamilęs filistinę, kuri jį suviliojusi ir po trijų Samsono išsisukinėjimų išgavusi jo stiprybės paslaptį. Užmigdžiusi jį ant savo kelių, pasišaukė kirpėją, kuris nukirpo Samsonui septynias sruogas ir taip galiūną pavertė bejėgiu. Tuomet jis pateko į filistinų rankas, kur jam, kaip žinia buvo išdurtos akys, ir Gazoje kaip vergas buvo pristatytas malti grūdus sukamomis girnomis. Pastarasis siužetas irgi gan paplitęs.

Samsono ir Dalilos, kaip ir Juditos ir Holoferno, Salomėjos ir Jono Krikštytojo, istorija baroko epochoje buvo viena populiariausių motyvų dailėje, pvz. Tinttoreto, Rembrant’o, Rubens’o paveikslai Samsono ir Dalilos tema. Ši tema įkūnijo femme fatale, vyro silpnumo prieš moterį idėją, ir tapo vyro paklydimo, silpnumo metafora, kuri kartu įkūnijo moters kūniško grožio galią, taip dažnai deklaruojamą šiuolaikinėje visuomenėje. Mano subjektyvia nuomone, visais laikais, kai religija yra kasdienio gyvenimo dominantė, femme fatale tema auga kaip ant mielių, kadangi prisimenama Ievos, Pandoros istorija, griaunanti moters galia, kuri traktuojama kaip grėsmė visuomenei, turint omenyje, kad iki XIX amžiaus pabaigos visuomenė buvo suvokiama kaip Vyrų visuomenė.

Rašė Duobės Viešnia: Varlee

Keletas paskutiniųjų Duobės Viešnia straipsnių

• Yulia Brodskaya ir jos sparnuoti žodžiai - December 17th, 2008
• Future Systems: ar tai tikrai ateitis? - December 6th, 2008
• The Perfect Unison kartu su Parra pristato originalių ausinių kolekciją - December 6th, 2008
• Pilotas Vangaalen'as ir jo lengvučiai lėktuvai - December 4th, 2008
• Tim Walker – romantika mados industrijoje - November 20th, 2008