Ruošiausi pristatyti vieną šios grupės koncertų New York’o modernaus meno muziejuje MoMA, bet pradėjęs nebegalėjau sustoti, per daug reiškia man šie nepažįstami, bet tuo pačiu tokie artimi žmones. Dar prieš kokius tris metus nedaugelio akys buvo nukreiptos į Islandiją. Prie pavargusios, ilgą laiką ant savo pečių šios šalies įvaizdį nešusios, Björk prisijungė nežinoma jaunimo grupelė, per porą metų atnešusi pasauliui stingdančio Islandijos vėjo ir aidinčios jos beribių įšalusių dykumų melodijos.

Pažvelgus į šiuos žmones, pagalvoji kiek mažai mes žinome ir dar mažiau suprantame apie tą nedidelį kadaise didžiulę gamtos katastrofą išgyvenusį žemės plotelį. Pripratusius prie vakarų kultūros propaguojamo skonio ir vertybių, muzikos skambesio derinių mus lyg malonus šokas nustelbia visai netoli gimę, nuostabios gamtos įkvėpti garsų mišiniai. Vieni vadina tai post-rock skambesiu, bet asmeniškai aš negaliu pastatyti šios keistų manierų ir bendravimo grupės žmonių prie kitų post-rock atlikėjų. Rokas, tai vėlgi vakarų įtaka, tebūnie post-rock, bet klausantis kitų šios krypties atlikėjų, jaučiamas kažkoks suvaržymas, dėsningumas rezonuojantis dangoraižių skliautuose ir nematantis tos gamtinės jėgos, kurią neša Sigur Rós.

Kas gi slepiasi už tos keistai užvaldančios kiekvieną kūno ląstelę muzikos? Besidomint šia grupe susiduri su dar vienu sunkumu, begale akiai neįprastų simbolių, netgi japoniški hieroglifai atrodo įprastesni. Prasidėjo viskas Islandijos sostinėje Reikjavike 1994 metais. Tuo metu trys draugai: Jón Þór (Jónsi) Birgisson (gitara ir vokalas), Georg Hólm (bosinė gitara) ir Ágúst Ævar Gunnarsson (bugnai) suformavo grupės branduolį ir suteikė jiems Jónsi sesers vardą(gimusios tą pačią dieną kai susibūrė grupė) Sigurrós, kas išvertus reiškia “Pergalės Rožė”. Štai, toks va įdomus ir reikšmingas faktas iš Wikipedijos…

Netrukus po 1997-ais metais išleisto albumo “Von” prie grupelės prisijungė vienintelis muzikinį išsilavinimą turintis grupės narys Kjartan Sveinsson. Nuo tada šis genijus tvarko visus Sigur Rós orkestro ir styginių derėjimo reikalus. Po to sekė vienas už kitą geresni muzikos kūriniai. Kas mane žavi šios grupės kūryboje, tai, kad paėmęs albumą į rankas jau pajunti jo išbaigtumą ir kruopštumą su kuriuo jis buvo padarytas. Viskas pradedant nuo albumo viršelio, kūrybiškai atliktų iliustracijų iki jo turinio sudaro bendros visumos pojūtį, kiekviena daina, sekanti viena po kitos, atrodo lyg susijungia į vieną ilgą kūrinį.

Kitas šios grupės išskirtinumą žymintis faktas – vokalas. Besiklausant tik retkarčiais susimąstai, o apie ką dainuojama, esmė tame, kad žodžiai susilieja su garsais ir dainos tekstas iš tikro praranda savo reikšme, ji pasislepia, transformuojasi į kažką daugiau, į tai ką jauti kai kūnu perbėga tas šiurpuliukas. Šiam reiškiniui, tiksliau kalbai pirmą kartą panaudotai “Von” albume, suteiktas “vonlenska” pavadinimas, dar kitaip “hopelandic”. Ši “kalba” stokoja gramatikos, kaip jau minėjau žodžių reikšmės bei kartais netgi patys žodžiai tampa tiesiog pratęstais garsais susijungiančiais su muzika.

Šiuo metu daug kalbų keliantis naujasis Sigur Rós albumas “Með suð í eyrum við spilum endalaust”(“With a Buzz in Our Ears We Play Endlessly”) išsiskiria savo skambesiu ir nuotaika iš kitų grupės albumų. Mane asmeniškai jis nudžiugino savo meniškumu, glaudžiai bendradarbiaudami su fotografe Eva Vermandel ir režisieriumi Nicholas Abrahams, Sigur Rós sukūrė tikrai malonų sielai kūrinį. Tai tas atvejis kai su albumu gimsta netik muzika, bet ir nuotaika, ideologija ir reginys. Kaip ir minėjau kruopštus priėjimas prie albumo leidimo yra šios grupės arkliukas.

Žemiau pamatysite naujausią grupės muzikinį klipą kurtą kartu su Duobėje seniau minėtu Ryan Mcginley, iškarto įspėju sėdinčius darbo ofisuose, kad klipe dominuoja nuogas kūnas ;)

Na ir pabaigai pagaliau galiu pristatyti trumpa 45-ų minučių koncertą MoMA modernaus meno muziejuje New York’e, kuris ir tapo paskutiniuoju lašu šio straipsnio gimimui. Jeigu kuris dar nesate susipažinę su šia grupe tikiuosi būsite maloniai praplėtę savo akiratį.

P.S.: Iš tikro pajusti kas per žmonės stovi už Sigur Rós ir visos Islandijos galite iš pusiau dokumentinio pusiau muzikinio filmo “Heima”(“Namie”), kuriame po ilgo turo aplink pasaulį surengę keletą koncertų namie, Islandijoje, kalba patys grupės nariai; apie savo gimtąjį kraštą, žmones, istoriją ir save. Deja oficialus filmo pristatymas internete jau baigėsi todėl galiu pasidalinti tik “treileriu”: