Noriu pristatyti ir pasiūlyti susirasti patiems knygą, kuri pilna tikrovės, istorijos, gyvenimo ir nuoširdumo – Victoria Hislop “The Island”. Knyga pasakoja apie tragediją ir žmonių gyvenimą egzistavusį visai neseniai 1903 – 1957 metais. Viduržemio jūra, Graikija, mažutė sala puse valandos laivu nuo Kretos – Spinalonga. Būtent XX amžiaus pradžioje čia buvo atidaryta raupsuotųjų kolonija. Vieta, kur XVI amžiuje gyveno Venecijiečių aristokratija, kur vyko mūšiai su piratais, vėliau turkų aristokratijos okupuota ir apgyvendinta, tapo visų vengiama ir engiama. Būtent čia pradėjo vežti visus – ir tuos, kurie sunkiai sirgo, ir tuos, kurie tik turėjo pirmas ligos žymes, ir vaikus ir suaugusius.

Knygos siužetas pasakoja apie šeimą, gyvenančią pakrantėje priešais Spinalongą. Harmoningos šeimos gyvenimą sudrumsčia žinia, jog mama, visų mylima mokytoja, kartu su savo mokiniu užsikrečia, yra priversti palikti kaimą ir pradėti savo gyvenimą kolonijoje. Tuo metu ši liga buvo lyg nesuprantamai plintantis virusas, kurio žmonės siaubingai bijojo, skleidė visokius gandus ir taip užsikrėtusių gyvenimas tapdavo nepakenčiamas – jų visur vengdavo, teigdavo, jog tai šeimos gėda ir dievo bausmė, kelionė į koloniją tapdavo paskutine sergančiųjų kelione, buvo sakoma, jog tai mirusių sala, žmonės ten plaukdavo su ta mintimi, kad niekada nebesugrįš.

Pasakojimo maniera labai įtraukianti, mūsų dienų mergina, nieko nežinanti apie savo šeimos praeitį ir bandydama ją išsiaiškinti, kartu įtraukia ir skaitytoją, kuris kartu klausosi vietinės Kretos gyventojos pasakojimo, atsiminimų, kurie po truputį virsta esamajame laike vykstančia istorija ir įtraukia į kiekvieno personažo mąstyseną bei jausmus. Taip skaitytojas supažindinamas su kolonijos žmonių gyvenimu, kiekvienu skirtingu personažu, paliktų artimųjų skausmu, Kretos šeimos tradicijomis ir supratimu, bei dramatiška meilės istorija. Svarbu, jog romanas nėra išgalvotas, minimi metai ir faktai visiškai atitinka istoriją.

Siužetas ypatingas tuo, jog visų pirma kolonija buvo atidaryta XX amžiaus pradžioje, kai atrodo žmonės jau buvo ganėtinai civilizuoti ir toks žiaurumas buvo smerktinas, visų antra pati sala visai mažutė, ją apeiti galima per 20 minučių ir kas baisiausia, jog sprendimas apgyvendinti čia tik sergančiuosius iš Kretos greitai buvo pakeistas ir štai vieną dieną šios salos gyventojai išvydo kai ka siaubingo – atplaukiantys laivai buvo pilni žmonių, sergančiųjų surištomis rankomis, leisgyvių – sprendimas buvo įvykdytas ir čia pradėta gabenti sergančiuosius iš visos Graikijos…

Dar vienas fenomenas, jog visų pasmerkti žmonės, atvykę čia mirti, pradėjo gyventi ganėtinai civilizuotą gyvenimą, kai kurie net daug geresnį nei savo gimtuosiuose namuose. Sergančiųjų bendruomėnėje atsirado žmonių, kurie turėjo gerą išsilavinimą, anksčiau dirbo ir užėmė svarbias pareigas valstybės postuose. Taigi, netrukus buvo renkamas atsakingas asmuo, kuris bendravo su Graikijos valdžia, rūpinosi sergančiųjų gerove ir reikalavo bent jau minimalių sąlygų išgyvenimui. Iš viso čia buvo atgabenta 1200 sergančiųjų – Venecijos laikais pastatytų gyvenamųjų namų pradėjo trūkti, tik nedaugelis galėjo turėti stogą virš galvos.

Dar viena labai didelė problema buvo geriamasis vanduo, Spinalonga neturi jokių vandens išteklių, tuo tarpu raupsuotiesiems geriamas ir švarus vanduo žaizdoms plauti buvo būtinybė. Prabėgus keletai metų buvo išreikalautos lėšos ir pastatytas naujas pastatas apgyvendinimui, dar vienas svarbus laimėjimas buvo pensijos, kurias nuo šiol kas mėnesį gaudavo kiekvienas sergantysis.

Kaip keitėsi sergančiųjų gyvenimas laikui bėgant, jūs sužinosite skaitydami, kaip minėjau turinys atitinka istorinius faktus, o svarbiausia, jog visas kolonijos egzistavimas pasibaigė tikrai stebėtinai, žmonės, sergantys ar sveiki visgi išlieka žmonėmis. Nuotraukose – vaizdai gyvenamųjų namų ir administracinių pastatų, kurie pastatyti dar XVI amžiuje ir buvo naudojami iki pat kolonijos uždarymo.