Rugpjūčio antrąją dieną pasirodė „youtube`inis” trip hop`o senbuvių Portisheadų naujojo albumo koncertinis įrašas. Stilius Jų gana varijuojantis. Jame ir jazzo ir house`o elementai pinasi, o jų koherentiškame liūliavime atsiranda tas savotiškas duslus taktas, kuris ir identifikuoja jau pačiais pirmais akordais, kad tai Jie ir ne kas kitas. 31-na minutė nostalgijos, jau minėtų duslių garsų, savotiškai įtampa nuspalvinto atsipalaidavimo, visiško pasinėrimo į ritmą. Septynios naujo albumo dainos.
Sena mokykla Portishead`e, projektorius ir tai, ką aš vadinu savo muzikiniu renesansu – grupė, kuri visuomet bus nr.1 mano biografijoje, tai sakau be dvejonių ir visiškai įsitikinusi, kad muzika puikiai susisiejanti su rudeniu, ne ką prastesnė už visas devintąsias simfonijas ar Valkirijų skrydžius, taip pat jos man neatstos nė vienas “Fcuk me, I`m famous” ar open air`as.
Taip, tai labai subjektyvu. Žvilgsnis tik iš vieno šviesos lūžio prizmėje kampo. Nepaisant to, jaučiu pareigą papasakoti Jums, apie atlikėjus, kuriuos vertinu, kaip padėką Jiems už visus metus kartu, už kokybę ir išlikimą sena gera playlist`o dalimi ir už tai, kad jie gyvena muzika. Vis dar.
Portishead – grupė susikūrusi 1991-aisiais metais Bristolyje (UK). Beth Gibbons – tai moteris, kurios išgirdus pasąmoningai iškyla vaizdas – nutrinti džinsai, didesnis nei reikėtų megztukas, cigaretė, aplink orkestras, o Ji, akimis toli toli… dainuoja savąją „wondering star”, kaskart taip, tarsi paskutinį kartą. Ji atlikėja, Ji tekstų autorė, Ji – muzika. Be dalyvavimo Portishead`ų veikloje, Beth Gibbons yra dainavusi bendruose projektuose su Paul Webb, aka Rustin’ Man. Su pastaruoju 2002-aisiais Gibbons išleido albumą “out of season”. Taip pat projekte prieš ŽIV Beth dainavo kartu su Annie Lennox ir dar dvidešimt dvejomis atlikėjomis. Visą diskografiją kartu su singlais ir remiksais galite rasti šiame tinklalapyje , o čia galite išgirsti daugelį remiksų.
Nepriklausomai nuo albumų ar singlų skaičiaus, išpopuliarėti Portishead`ams nebuvo paprasta, mat nei vokalistė, nei gitaristas neketino įsileisti į savo gyvenimą įkyrių žurnalistų, taigi reklamos skandalų pasekoje padaryti nepavyko, nes… skandalų tiesiog nebuvo. Vis tik 1994-aisiais pasirodęs pirmasis albumas „Dummy”, dėmesio susilaukė ir tapo populiarus „pats iš savęs”. Kaip „Sofijos Pasaulyje” rašoma: “Ir vis tik iš nieko pagaliau turėjo atsirasti kažkas”.
Šiais metais balandžio dvidešimt aštuntąją dieną, po visų gandų apie grupės iširimą – sulaukėme trečiojo pilno albumo „Third”. Jis tikrai nepanašus į albumą, kurį būtų galima vadinti “the end”. Su nekantrumu laukiu Portishead`ų Pasaulinio turo, jei jie sumanys tokį surengti. Kaip ir visuomet linkiu gero klausymosi. Ypač jei susipažinote su Portishead`ais tik šiandien.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (5)
ačiū už straipsnį
:) um, miela girdėti, kad manote, jog verta dėkoti. (blush)
Na jie groja trip-hop’ą. O tai jau ne stilių mišinys, o tiesiog atskiras stilius.
Pasicituosiu:”trip hop`o senbuviai..” duslų toną išgaunantys maišydami jazzo ir kt. elementus. Tai jie deklaruoja patys keliuose užsienio interviu. :):p
mielaa ausiai ;]