Šiandien, kai kalbant apie šiuolaikinę japonų kultūrą prieš akis iškyla cukrinės spalvos, nenugalimi anime herojai ar mieli robotukai, organiškas ir ramių spalvų menas iš šios šalies patraukia dėmesį. Būtent todėl man pasirodė įdomūs jaunos japonų menininkės Fuyuko Matsui darbai, kuriuose susilieja natūralus grožis ir laiko pamirštos dvasios. Kaip teigia pati Fuyuko, tūkstantmečius skaičiuojančioje Japonijos kultūroje vyravo būtent vaiduokliškas ir visiškai priešingas nei dabartinis menas, kurio skonį kūrėja stengiasi grąžinti savo kūryboje.
Fuyuko Matsui užaugo name, kuris priklausė keturiolikai jos šeimos kartų. Galbūt tai ir lėmė jos pasirinkimą tęsti japoniškos tapybos tradicijas. Fuyuko specializuojasi Nihonga tapyboje, kuri literatūriškai įvardijama tiesiog kaip japoniško stiliaus piešiniai. Svarbiausia šioje tapyboje yra išlaikyti ,,japoniškumą‘‘ – naudoti atitinkamas medžiagas (rankų darbo popierių washi arba šilką, natūralius dažus) ir piešimo techniką, stengiantis nenukrypti nuo tradicijų. Atrodytų, kad laikantis griežtų taisyklių patys piešiniai tampa nuobodūs ar pernelyg ,,sausi‘‘, tačiau Fuyuko Matsui darbai nėra visiškai tradiciški – juose jaučiama daugiau laisvės, jie kiek šokiruoja savo niūriomis scenomis bei traukia paslaptingu liūdesiu.
Ne taip seniai baigusi Nacionalinį Tokijo dailės ir muzikos universitetą, menininkė jau sulaukė šlovės, kuri ne visada noriai aplanko jaunus kūrėjus. Jos darbai plačiai eksponuojami Japonijoje, o pati Fuyuko yra dažna žurnalų, TV viešnia ir vadinama kylančia šalies žvaigžde. Ne vienas spėlioja, ar tik dėl to nėra kalta šios jaunos japonės išvaizda…
Fuyuko Matsui darbuose mane asmeniškai žavi tarsi rūke skendintys vaizdai, lyg šilkas ore plevenančios būtybės, ramiomis spalvomis kuriamos neramios scenos bei tai, kaip gamta susiejama su moterimi ir jos skausmu. Siūlau pasidomėti ir jums.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
