Paskutinis keistas žodis šio straipsnio pavadinime tai britų jaunojo menininko, besišlaistančio Londono gatvėmis žvelgiant sau po kojomis ir ieškančio kur sukurti miniatiūrinį paprastam praeiviui nepastebimą pasaulėlį, pseudonimas. Numesti saldainių popierėliai, cigarečių nuorūkų laukai, nutekamųjų vamzdžių kriokliai, visa tai akimirkai lyg iš vaikystės persikelia į amžinai skubančių banko darbuotojų, supermarketo pardavėjų ar skaičiais perpildytų studentų kasdienybę.

Miniatiūrinės scenos netikėtai gimsta pačiose netikėčiausiose Londono gatvelių užkaboriuose jau daugiau nei metus. Kaip ir visada pirmieji žaidimai praeidavo gerų draugų tarpe, bet geroms idėjoms lemta žibėti taip, kad jas pamatytų ir įvertintų didesnis tarpas žmonių.Taip Slinkachu buvo pastebėtas keleto žiniasklaidos atstovų, o ką jau kalbėti apie interneto auditoriją, tikriausiai bent vieną iš autoriaus darbų esate kur nors užmatę atitinkamuose tinklaraščiuose ar svetainėse.

Miniatiūriniai personažai dažniausiai įsigyjami specialioje parduotuvėje prekiaujančioje traukinių modeliais ir jų aksesuarais arba modeliais architektų maketams. Jeigu reikia jie būna modifikuojami taip kaip norėtų Slinkachu. Mane asmeniškai stulbina pats kontrastas tarp makro nuotraukos ir tikrojo vaizdo santykio.

Žiūrint į šias nuotraukas pasijutau lyg būčiau vėl šešiametis berniukas priglaudęs galvą prie kiemo asfalto, viena atmerkta akimi stebintis savo kareivėlių epinę kovą ar kokio nors herojaus odisėją per akmeninę dykumą tarp keistos ir bauginančios augmenijos, kuri iš tiesų tėra pakelės piktžolė.

Kaip prisipažįsta pats autorius, netgi užsiimant tokiu atrodytų niekam nekenkiančiu darbu, tenka sukelti įtarimo drausmės sergėtojams. Pavyzdžiui kartą Slinkachu teko aiškintis susirūpinusiam policininkui, kad jis nėra klijus uostantis toksikomanas, o tiesiog klijuoja eilinę miniatiūrinę sceną, kurioje taip pat jokių svaiginančias medžiagas propaguojančių vaizdų nėra. Įsivaizduoju koks sutrikęs turėjo būti tas policininkas, išgirdęs tokį neįtikėtinai keistą eilinio “toksikomano” pasiaiškinimą. Ir tai toli gražu nevienintelis toks įvykis. Didžioji Britanija jau seniai pagarsėjo kaip viena iš paranojiškų valstybių, na ir nebereikalo kitą vertus.

Slinkachu dažniausiai negrįžta į savo “nusikaltimo” vietas, bet teko girdėti, kad kai kurie darbai išlieka nepaliesti, o gal būt netgi nepastebėti keletą mėnesių. Ir tai kaip niekada įrodo, kaip retai mes pažvelgiame sau po kojomis lėkdami nuvažiuojančio troleibuso ar devintos ryto valandos.

Džiugina tai, kad autorius ruošiasi dar tęsti šį savo sumanymą kol tai jam teiks malonumą. Taip pat rugsėjo 5 dieną bus išleista knyga lakonišku pavadinimu “Little People in the City”. Ją galite užsisakyti jau dabar autoriaus tinklaraštyje. Taip pat ten galite pamatyti naujausius ir senus Slinkachu miniatiūrinius darbelius, kuriuos visus su malonumu norėjau sutalpinti čia, tačiau nedrįsau dėl pagarbos autoriui.