^{Adomas Danusevičius, Carminio II, 2008}

Šiais performancų ir instaliacijų laikais vis dar reikia drąsos sugrįžti prie tapybos, tačiau atsiranda vis daugiau ir daugiau menininkų, kurie iš naujo atranda šią asmenišką ir šiek tiek ignoruojamą techniką. Lietuvos meno vandenyse ryškėja keli vardai, leidžiantys svarstyti apie tapybos “prisikėlimą”: jaunieji menininkai Alina Melnikova (g. 1983) ir Adomas Danusevičius (g. 1984) renkasi būtent šią mediją dėl jos teikiamų plačių galimybių bei savotiško intymumo. Liepos 15 dieną naujoje šiuolaikinio meno galerijoje “Tulips&Roses” (Gaono g. 10, Vilnius; visai netoli restorano “Stikliai”) atidaryta paroda “Karminas”, kurioje pristatomi Alinos ir Adomo darbai, supažindinantys ne vien tik su šių menininkų kūryba, bet ir su šiuolaikinės Lietuvos tapybos tendencijomis.

^{Alina Melnikova, Me as a crying princess, 2007}

Parodai suteiktas gana mistiškas pavadinimas “Karminas” pasirinktas neatsitiktinai. Karminas – natūralus pigmentas, iš kurio išgaunami rožiniai, purpuriniai ir kiti panašūs atspalviai. Ši spalvinė gama apibendrina Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus kūrybą, tokią juslią ir emocingą. Menininkų darbai įtraukia kiekvieną rausvų tonų žaismu ir skatina geidulingas fantazijas, tačiau tuo pačiu priverčia apsvarstyti lyties tapatybės bei besikeičiančios seksualumo sąvokos problemas. Kaip tai įvardija parodos kuratorė Milda Žvirblytė: „Paveikslai suvilioja savo spalvomis ir skatina mėgautis erotiškais, hedonistiniais vaizdais, kūno seksualumu. Tačiau po šiais „karameliniais” paviršiais – aršūs socialiniai ir ideologiniai konfliktai.”

^{Adomas Danusevičius , Carminio IV, 2008}

Tačiau geriausiai pagrindiniai menininkų kūrybos bruožai atsiskleidžia “Tulips&Roses” galerijos savininkui Jonui Žakaičiui bekalbant su pačiais Alina, Adomu bei kuratore Milda:

Jonas Žakaitis: Net nežinau, nuo ko mums reikėtų pradėti. Gal pradėkime nuo to, ką šią minutę darome – kuriame tekstą apie jus (Aliną ir Adomą) ir jūsų darbus. Tad pirmas mano klausimas galėtų būti – koks yra jūsų kūrybos santykis su tekstais, koks yra jūsų tapybos santykis su žodžiu?

Alina Melnikova: Mano kūryboje žodžiai neturi didesnės reikšmės. Man nepatinka, kai esu prašoma parašyti apie savo kūrybą – tuomet kažkaip tenka “pritempinėti”, viskas tampa dirbtina. Žinoma, darbai turi pavadinimus, taigi ir tekstas tampa neišvengiamas – pavadinimais aš suteikiu tam tikras nuorodas žiūrovui.

Adomas Danusevičius: Aš tai viską, ką darau, “darau” vaizdais – gal net labiau nei Alina…

Milda Žvirblytė: Man tai atrodo, kad tekstas yra svarbus kaip “kontrolės” priemonė – kad pernelyg neišplatėtų interpretacijos laukas. Dėl to man visada yra svarbu, ką apie savo kūryba sako pats menininkas. Tai neleidžia nukrypti ir nusišnekėti.

A. M.: Tiesa. Man irgi būna įdomu pasiskaityti kitų menininkų mintis – ypač neformalias, iš interviu.

J.Ž.: Užduosiu kitą klausimą – ką jūs, Alina ir Adomai, manot apie vienas kito darbus? Tai yra lyg ir galimybė jums “pasikeisti” tekstais.

A. M.: Man Adomo darbai atrodo labai stiprūs savo vizualiniu kodu. Manau, kad galiu juos gerai “perskaityti” ir man nesvetima tai, apie ką jis kalba. Adomas labai gerai suderina savo idėjas su tapybos techniką ir išgauna itin stiprių “efektų”.

A. D.: Man tai patinka tai, kad Alina yra betarpiška. Viskas jos kūryboje yra labai asmeniška.

^{Alina Melnikova, Untitled queen, 2008}

J. Ž.: O kokie menininkai labiausiai įtakojo jūsų pačių kurybą? Žinau, kad Adomui labai svarbus Luc Tuymans…

A. M.: Man tai niekas nėra svarbu. Suprantama, aš išmanau meno istoriją ir gerbiu tai, ką kai kurie menininkai yra padarę, bet tiesiogiai savo kūryboje nejaučiu jokių įtakų.

J. Ž.: O kodėl apskritai pasirinkot tapybą? Ar ši medija jums pati savaime yra svarbi?

A. M.: Aš tiesiog labai gerai jaučiuosi tapydama. Ir tapybos kalba man geriausiai sekasi save išreikšti – netgi kai, pavyzdžiui, darau performansus. Nors turiu pripažinti, kad pradėjusi daryti performansus pradėjau kitaip tapyti – svarbesnis tapo pats tapymo veiksmas, o ne konkrečios formos ir piešiniai.

A. D.: Man tai vienu metu pasirodė keista, kad labai nebedaug menininkų šiandien dar užsiima tapyba. Bet dėl to tik dar įdomiau tapo pačiam tai daryti, nors anksčiau galvojau, kad šia raiškos priemone neapsiribosiu, dirbsiu ir su kitomis medijomis. Tiesa, kitos medijos – fotografija, kinas – man yra svarbios, jos labai išplečia regėjimo galimybes.

A. M.: Man dar atrodo, kad tapyba šiandien yra svarbi dėl savo paprastumo – viena vertus, ji pati yra nuolatos įtakojama naujųjų vaizdo technologijų, tačiau kartu ji leidžia šias technologijas “apžaisti” asmenišku ir kūnišku menininko prisilietimu.

M. Ž.: Aš noriu jums užduoti kitokio pobūdžio klausimą: ar yra atvirumo ribos jūsų kūryboje? Kiek jūs galite būti atviri ir kur yra ta riba, kai jau tariate “stop”?

A. M.: Nepriėjau dar prie tokios ribos. Man atrodo, kad jos ir nėra. Ribą gal greičiau pajaučia visuomenė, institucijos (buvo atvejų, kai mano darbus cenzūravo), o ne aš pati.

A. D.: Aš tai irgi nesijaučiu priėjęs kokią nors ribą.

M. Ž.: Tada dar vienas klausimas: kiek svarbus jums yra tapymo procesas? Ar tai išvis prasmingas klausimas jūsų atveju?

A. M.: Manau, kad svarbus, nes be akivaizdžių dalykų – to, kas nutapyta ant drobės – įdomu sužinoti ir tai, kaip ir kuo menininkas tapė.

M. Ž.: Tai kuo tu pati tapai?

A.M.: Daug kuo – teptuku, skuduru, pirštais.

A. D.: Aš tai nesu tikras, kad kūrybos procesas yra toks svarbus. Dažniausiai aš tiesiog ilgai žiūriu, stebiu įvairius vaizdus, o tada atėjus tinkamai akimirkai imu ir pats sukuriu vaizdą. O tai, kuo aš tapau ir kokią techniką naudoju, yra antriniai dalykai, kurių žiūrovui visai nebūtina žinoti.

M. Ž.: Bet aš, tarkime, žinau, kad savo darbus tu sukuri vos per kelias valandas. Panašiai kaip Tuymansas, kuris taip dirbti pradėjo tik perėjęs daug kūrybos etapų. Man tai atrodo svarbu.

A. D.: Na taip, aš turiu tam tikrus intensyvius momentus, kurių metu padarau visą darbą – po to tik pamatau, kad nieko nebegaliu pridėti, kad vaizdas yra išbaigtas.

J. Ž.: Aš norėčiau dar kartą pakreipti pokalbį į kitą pusę. Kaip galeristas žinau, kad absoliuti dauguma į parodas ateinančių žiūrovų greta menininkų darbų tikisi ir paaiškinimų. Jie nori žinoti, ką menininkas galvoja ir kokias problemas sprendžia. Tad dabar suteikiu jums progą “įrašyti” mano galvoje kelis sakinius apie savo kūrybą, kuriuos aš vėliau pakartosiu jūsų parodos lankytojams.

A. M.: Nežinau, ar tikrai žmonėms svarbu, apie ką yra menininkų darbai – manau, dažnai jiems tiesiog reikia bet kokio teksto. Tiesiog reikia, kad darbai būtų paaiškinti. Svarbus pats paaiškinimo faktas, o ne jo turinys.

^{Adomas Danusevičius, Carminio III, 2008}

J. Ž.: Galbūt. Bet dabar aš tiesiog siūlau perduoti žinutę – kokia ji bus, tai jau jūsų reikalas.

A. M.: Gerai. Tuomet aš vėl pakartosiu sau pačiai jau atsibodusią tezę: savo darbais nagrinėju tapatybės kategorijų slinktį ir vizualinio malonumo problematiką.

A. D.: Mano pozicija griežta – savo darbų aš neaiškinu. Nenoriu niekaip apriboti žiūrovo interpretacijos teisės. Galėčiau nebent užduoti klausimą: ką tu matai?

J. Ž.: Bet ar nėra fiktyvus šitas tikėjimas laisvu žiūrovu, kupinu fantazijos?

A. M.: Turbūt fiktyvus. Bet yra kitų būdų kontroliuoti žiūrovo suvokimą, ne vien tik žodinis paaiškinimas. Pasirinkdama erdves savo darbams ir juos kabindama aš stengiuosi fiziškai paveikti stebėtojo kūną – privesti jį judėti taip, kaip aš noriu. Žiūrovas gali elgtis tam tikru būdu netgi sąmoningai nesusivokdamas.

J. Ž.: Ar jums svarbu sukurti kažką naujo?

A. D.: Man tai nėra svarbu.

A. M.: Tapydama aš irgi apie tai sąmoningai negalvoju, bet man svarbu, kad galiu reaguoti į visuomenėje priimtas suvokimo ir regėjimo normas, ironizuoti. Rodydama savo darbus aš skatinu nepasitikėti duotybėmis.

M. Ž.: Man labai patinka tai, kad jūsų kūryba yra beveik neinstitucionalizuota. Dabar visi labai daug plepa apie institucijų reikšmę mene, o jūs imat ir padarot kažką labai asmeniškai, nepriklausomai. Galima būtų sakyti, kad tai yra nauja.

Rašė Duobės Viešnia: Eglė Kulbokaitė