Sumi-e (jap. „tušas ir paveikslas”), kitaip dar vadinama Suibokuga (jap. „vanduo, tušas ir paveikslas”) – tapyba tušu. Dažniausiai tapoma ant ryžių popieriaus arba šilko. Pirmą kartą, beveik prieš 2000 metų, ši tapyba atsirado Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo XIII – XIV amžiuje.

Pagrindinės sumi-e darbo priemonės, kurias dailininkai vadina „keturiomis brangenybėmis”:

• teptukas (jap. fude),
• tušo plytelė (jap. sumi),
• rankų darbo popierius (jap. washi),
• indas, skirtas tušui trinti (jap. suzuri).

Tačiau šių „keturių brangenybių” esmę sudaro ne tik panaudojimo reikšmė, o ir ypatingas jautrumas. Japoniškas popierius dėl savo perregimumo, trapumo, primena sugeriamąjį popierių. Kiekvienas mažas taškelis šiame popieriuje jau yra neištaisomas, nes jį tarsi sugeria, tušas pasklinda sudarydamas įvairias linijas, tieses, ženklus. Todėl meistrai sako: „Pirmiausia reikia išmokti valdyti teptuką ir tušą, o tik paskui tapyti paveikslus”.

Sumi-e paveikslais norima perteikti žmogaus dvasinę savijautą, jo potyrius, jausmus. Tai nėra vienos prasmės darbas, nes kiekvienas jį gali suprasti skirtingai dėl tam tikrų menininko sugebėjimų „pasislėpti” paveikslo viduje ir savaip viską perteikti. Pavyzdžiui, vieniems, sako, paukštis – laisvė, kitiems – laimė, tretiems gal netgi ir baimė. Kiekvienas jų piešiamas daiktas neturi būti tikrovės kopija, tai turi būti stebėjimo ir noro pažinti suvokimas lape.

Man, kaip besidominčiai rytų šalimis, ši technika gana įdomi, o ir šiaip, visuomet traukė darbai, piešti tušu. Įdomus pats japonų suvokimas apie visa tai ir svarba, tarsi vaistas, gydantis žmogaus sielą. Manyčiau, tai puiki meditacija. Taip teigė ne vienas tuo užsiimantis žmogus.

Lietuvoje taip pat užsiimama sumi-e tapyba. Viena garsiausių, tai – Dalia Dokšaitė išskirtinai sumi-e technika dirbusi nuo 1996 metų. Kasmet pelno prestižinius apdovanojimus Japonijoje ir Kinijoje. Dalia įkūrė ir vadovauja meno studijai „Tušo kelias” (Vilnius, Kaunas), organizuoja tarptautines parodas ir renginius. Aplankykite asmeninę D.Dokšaitės svetainę, kurioje galima rasti naudingos medžiagos, taip pat nepaprastų darbų, kurie, drįsčiau sakyti, pralenkia kai kuriuos profesionalių japonų dailininkų darbus.

Visa svarbiausia, ką apima sumi-e, ir yra žmogaus jausmingumas, mokėjimas tirti šį pasaulį ir pamatyti kažką „giliau”. Tai neatsiejama nuo stiprių dvasinių potyrių ir sielos ramybės, kuri atsiranda stebint gamtą ir perteikiant vaizdą lape.