Waking Life - režisieriaus Richard‘o Linklater‘io filmas, pasirodęs 2001 metais ir sulaukęs didelio susižavėjimo vien dėl sapno vaizdavimo ekrane piešiniais (nufilmuota medžiaga buvo kompiuteryje transformuota animatoriaus Bobo Sabistono vaizdų perdirbimo procesu, vadinamu „interpolated rotoscoping”, tad rezultatas sujungia gyvo veiksmo natūralizmą ir animacinio kino stilizaciją primenančius tiesiog žiūrovų akyse gimstančius vaizdus), spalvomis, trapumu. Savaime suprantama, sapnams niekada nereikėjo grindų, - jų vaikščioti niekas neišmokė. Tai pernelyg abstraktus reiškinys, dar vis bandomas išaiškinti, nupiešti, aprašyti. Bet juk kiekvienam vis kitaip.

Filmas yra apie sapnų pasaulį ir apie tikrąjį gyvenimą. Kuo jie skiriasi? Galbūt tai yra nuolatinis bėgimas nebeturint tikslo. Arba su vienu tikslu - pabėgti nuo dabarties: pakilti, būti kuo nors kitu, susipažinti, pabučiuoti, pamatyti.

Ką žmogui reiškia būtis ir sapnas, ar tai galėtų būti dveji skirtingi dažai tam pačiam piešiniui? Ar įmanoma sapną valdyti, keisti, ar sapnai ką nors reikšia. Į tai ir bandoma atsakyti šiame filme. Viskas vyksta sapne: įvairūs žmonės, jų mintys, kurias, beje, klausant neužtenka išgirsti, - norisi klausyti kelis kartus, norisi užsirašyti, nes ne visas pasakytas frazes įmanoma suprasti stebint filmą pirmą kartą, o po keleto kartų tos pačios frazės ir naują supratimą įgauna. Pasak šio filmo, mes gyvenam vienoje akimirkoje, laikas yra iliuzija, o gyvenimas - perėjimas nuo „ne” prie „taip”

Filmas paremtas monologais:

„Postmodernistai mane domina, netgi žavi. Bet kai aš skaitau jų darbus, man neduoda ramybės bjauri nuojauta, kad kažkas svarbiausia lieka nepasakyta. Kai kalbame apie žmogų kaip socialinę konstrukciją ar kaip apie jėgų veikiamą objektą, suskaldytą ir sumenkintą, mes atveriame visą naują atsiprašinėjimų pasaulį. Ir kai Sartras kalba apie atsakomybę, jis nekalba apie kažką abstraktaus. Jis nekalba apie žmogaus vidinį pasaulį ar sielą, dėl kurios veikiau ginčytųsi teologai. Tai kažkas labai konkretaus. Tai tu ir aš šio pokalbio metu. Priimantys sprendimus. Darantys kažką ir atsakantys už viso to padarinius. Tiesa, pasaulyje yra šeši milijardai žmonių, ir šis skaičius auga. Nepaisant to, tai, ką tu darai, kažką keičia. Ne tik materialiąja prasme. Keičia kitų žmonių suvokimą ir duoda jiems pavyzdį. Trumpai sakant, manau, kad svarbiausia yra niekada nenurašyti savęs ir nesuvokti savęs kaip įvairių jėgų aukos. Kas esame, priklauso nuo mūsų pačių sprendimo.”

„Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, mes pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.”

Visgi, kas yra sapnas? Tikrovė? Dabartis? Ateitis?
„Dream is destiny” - pasakė jaunoji filmo herojė savo spalvų ir skaičių žaidime.
Sapnas yra Likimas.

Pasidomėti plačiau galima čia.

Keletas paskutiniųjų Sulaužyk straipsnių

• Rašytojas, kurio knygų herojai – alkoholikai, o herojus – jis pats. - July 22nd, 2008
• Sumi-e – japoniškoji tapyba tušu - July 11th, 2008