Koncertas prasidėjo šiek tiek prieš vidurnaktį. Lyg tyčia.

Didžiulio miesto rytuose, televizijos bokšto panosėje ir šiek tiek tolėliau nuo smalsių žvilgsnių dar gerokai prieš dešimtą vakaro vaizdas lyg nespalvotoje, kiek išblyškusioje kino filmo juostoje. Lūkuriuojam ir mes tarpe juoduojančių personų. Hocenplocas Pipirmėtė pakuždėjo juoką ausin: “Kažkokie neoriginalūs jie su spalvomis.” Pakikenę ir šiek tiek sudrumstę juodai/baltos minios harmoniją MiglaMigloj ir Hocenplocas P. patraukė kartu su besibūriuojančiais aplink Raudonojo Salono link…

Tarsi laiptinė, siauručiai laiptai vedantys į viršų, sienos išmuštos raudonais raštuotais tapetais ir juodai/baltas kinas tampa juodai/raudonu: raudonų apmušalų minkštasuoliai, raudonos, teatrines uždangas primenančios užuolaidos, raudonai šviečiančios prie lubų prisiglaudusios didžiulės liustros. Keista šiandien raudona vieta, kažkada buvo mėlyna. 1914 metais, Berlyne, Rosa-Luxemburg aikštėje, Laisvosios Tautos Scenos draugija įkūrė teatrą ir pavadino jį “Tautos Scena” (“Volksbühne”). Tai vieta kurioje teatru mėgautis gali visi ir visiems prieinama kaina. Volksbühne šūkis: „Menas liaudžiai!” („Die Kunst dem Volk!”) Šiandien tai vieta, kurioje galimybę išvysti dienos šviesą turi eksperimentuojantys, bei politikuojantys menininkai, čia teatras laužo rėmus. Apie 1945-uosius metus Tautos Sceną iš abiejų pusių, kairės ir dešinės, apsupo dvi bufetinės patalpos – mėlynasis ir rudasis salonai. 70-aisiais pakeitus baldų apmušalus dešinysis virto raudonuoju salonu, kairysis – žaliuoju. Raudonajame salone dažnai vyksta literatūros vakarai, koncertai, vakarėliai, jie taip pat turi savo atskirą programą, kurioje šįvakar – Spiritual Front.

Hocenplocui P. besisukiojant su kamera turėjau progą atidžiau apžiūrėti susirinkusią publiką. Žmonių visai nedaug, visi šnekučiuojasi, ramsto raudonas sienas, sėda ant grindų, ant minkštasuolių, gurkšnoja alų. Didžėjus įsikūręs šalia paveikslo su “ponaičio” Lenino atvaizdu, lyg užuomina, jog tai – rytų Berlynas. Spalvos išties vos dvi – juoda ir kita. Tokia visai jauki laukimo atmsofera, nors koncertas jau senokai turėjo būti prasidėjęs. Šalia klega kelios italės, šįvakar tėvinainių paklausyt atėjusios, santūriai sukiojasi vieni apie kitus vokiečiai, kažkur girdisi lenkai… Priešais mane, kitoje salės pusėje stoviniuoja vaikinas, jis dėvi marškinėlius su visai prie jo švelnių veido bruožų nederančiu užrašu: “Nihilist. Spiritual Front.”

Būtent.

Ir štai, likus keliolikai minučių iki vidurnakčio, scenoje pasirodo jie – Spiritual Front. Iš tos pačios kino juostos – juodi kostiumai, balti kaklaraiščiai, klavišiniai apsiausti juodu audeklu ir viskas paskęsta raudonojo salono raudonoje šviesoje.

Vokalas ir gitara – Simone “Hellvis” Salvatori:

Pianinas, klavišinių ir styginių suderinimai/kompozicijos/aranžuotės – Piergiorgio “PJ” Ambrosi:

Būgnai – Andrea Freda:

Elektrinė gitara – Giorgio Maria Condemi:

Vokalistas Simone juokaudamas tarstelėjo:

- Visai vėlu, gal jau metas būtų ir skirstytis?.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Grupės fone sukasi tikro itališko nespalvoto kino filmo juosta. Pasigirsta pirmieji akordai. Ir viena po kitos užburiančios, aistringos baladės, sudarytas sukimosi įspūdis ir kūnas nevalingai pasiduoda muzikos ritmui. Nihilistiniai, provokuojantys tekstai, besikartojančios seksualinės temos, savižudiškos/žudančios melodijos, kai kuriose dainose dominuojantis tango ritmas, kaip jie patys sako – nihilist suicide pop. Sodrus žemas Simone vokalas, veido mimika ir tarsi kiekvieną garsą/žodį manifestuojantys dešiniosios rankos gestai. Jis su malonumu kalbina publiką ir klausia kokia galėtų būti sekanti daina, vis siūlo apsvaigusioms vokietaitėms lipti į sceną ir sudainuoti pageidaujamą kūrinį…

Drovios jos – nelipa, tik cypia iš vietos: “Vaseline!”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Ir Jie groja… Sako, jog viskas, atsisveikina, bet grįžta ir dar dar dar dar daug kartų groja. Nespalvoto kino fone Andrea Freda mušdamas būgnus nuolat šypso, elektrinės gitaros veidą užstoja į ritmą linguojanti plaukų kupeta, tikriausiai nemačiau jo akių, o klavišininko veido išraiška kažkuo primena rimtą, susirūpinusį varnėną, kartais išspaudžiantį šypsenėlę nuskėlus Simone kokį pokštą.
Skambant paskutiniąjam kūriniui grupės lyderis krenta nuo kėdės, raitosi ant žemės ir brūžindamas paskutiniuosius akordus, veik klasikiniu, amžinai veiksmingu ir publikos palankumo susilaukiančiu būdu galutinai užbaigia koncertą.

Akimirkos pauzė, dar akimirka, ir pamažu vieta prie scenos ištuštėja, žmonės grįžta į minkštasuolius, kas prie sienų, kas ant žemės, kažkas dar alaus, o kažkas padūmot nakties gaivos. Toks lyg sapnas, gurkšnis gyvo garso.
Spiritual Front – tie kurie pasilieka/užsilieka.

Muzika, kurios skambesys siejamas su “Mafia – folk” elementais, tokiais vardais, kaip Ennio Morricone bei Nick Cave. Spiritual Front taip pat nesvetima Rock ‘n’ Roll’o dvasia. Reiškinys prasidėjęs Acoustic Pop ir Free-Style Folk pamažu išsivystė į charizmatišką gyvo garso spektaklį su sumaniai sulipdyta vakarų kultūros, gangsterių filmų atmosfera ir tokiu keisto smagumo prieskoniu. Toks savitas saldus skambesys, kuriame jaukiai įsipynusi groteska. Paskutinysis Spiritual Front albumas “Armageddon Gigolò” įrašytas padedant Ennio Morricone orkestro muzikantams. Ir nieko konkretaus apie grupės susikūrimą, apie paklydimus ar nuopuolius, ir tai mano nuomone tik dar labiau sustiprina šios grupės skambesio žavesį ir jų pačių susikurtą – nihilist suicide pop.

Spiritual Front – kviestiniai VI Kunigunda Lunaria festivalio svečiai (2007). O šiemet bus galima išvysti nihilist suicide pop reiškinį Spiritual Front pavidalu vietoje, kurioje galima vaikščioti basomis. Užtikau šią kompaniją festivalio Mėnuo Juodaragis
( www.mjr.lt ) patvirtintų grupių sąraše.
Diskografija:

• „Songs for the Will” (1999)
• „Nihilist Cocktails for Calypso Inferno” (2001)
• „Twin a Tin Tin Towers” (2002)
• „Nihilist EP” (2003)
• „No Kisses on the Mouth” (2003)
• „Satyriasis: Somewhere Between Equilibrium and Nihilism” (2005), kartu su Ordo Rosarius Equilibrio
• „Bedtime/Badtime” (2005), kartu su Naevus
• „Armageddon Gigolò” (2007)

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Akimirkos: Hocenplocas Pipirmėtė