Neseniai mano akys užkliuvo už savotiškai hipnotizuojančios Bill Henson fotografijų kolekcijos pavadinimu Paris Opera Project. Kartais vos įžiūrimi veido siluetai, blankus apšvietimas, literatūriškos pozos ir išraiškos su švytinčiomis akimis, sudaro tos ramybės ir tylos didžiojoje operos salėje pojūtį, reginiui be prasidedant.

Šioje fotosesijoje B.Henson neatsisakė savo pagrindinių simbolių, tokių kaip jaunystės ir senatvės ar šviesos ir tamsos santykį. Nuotraukų herojai susilieję su tamsa, tai išnyra tai vėl panyra į ją, juoda spalva čia karaliauja, tamsa įgauna įvairiausių žmonių vidinės būsenos veidą. Jame atsispindi mums nematomos operos atvaizdas, šį kartą mes esame toje vietoje, kai sutemus salėje pasukame savo žvilgsnį į blankiai apšviestus, viską pamiršusius žiūrovų žvilgsnius. Deja dažniausiai tai neužtrunka pakankamai ilgai, kad galėtum pastebėti kiekvieną ir to kiekvieno akyse gyvenančią būtybę, todėl B.Henson nors kažkiek priartino mums šią smulkią detalę iš operos gyvenimo.

B.Henson tikras senamadis, visas savo nuotraukas atlieka natūraliu būdu, valandų valandas neišlįsdamas iš “dark room’o”. Savotišką efektą autorius išgauna fotografuodamas tik “ant negatyvo.” Fotografijos atsiradimo metu, ji buvo vertinama už tai, kad galėdavo labai tiksliai atvaizduoti visas į objektyvą patenkančias detales. Daugelis ir iki šiol mano, kad tai yra fotografijos paskirtis, bet menininkas nebūtų menininku, jeigu nesuteiktų materialiam pasauliui neapčiuopiamumo, tai ir matome fotografo darbuose.

“…the photograph has to suggest, not prescribe. Any work of art needs to do that. From my point of view, art is what almost goes missing in the shadows.” ["...fotografija turi siūlyti, neįteiginėti. Bet kuris meno kūrinys turi taip elgtis. Mano nuomone menas yra tai kas beveik pasiklysta šešėliuose."] – Bill Henson

Daugiau Bill Henson darbų galite pažiūrėti čia.