
Garsusis meno teroristas Banksy nustebino visus pereidamas į kitą lygį, organizuodamas legalų gatvės meno festivalį. Šį renginį, kurio vieta tapo apleistas pietų Londono tunelis, per tris dienas aplankė apie 30 000 žiūrovų, pradedant nuo garbaus amžiaus močiučių su anūkais ir baigiant svečiais iš užsienio. Tokio masto street art’o renginio pasaulis tikriausiai dar nėra matęs, tai tikrai kažkas daug žadančio ateities gatvės meno scenai.

Sudalyvauti gatvės parodoje panoro ir atvyko apie 600 graffiti ir stencil(šablonų) meistrų iš viso pasaulio, tarp kurių tokie vardai kaip Bandit, Schhh, Pure Evil, and Orticancvoodles. Manau tai puikus įrodymas vis dar gyvenančiai siauromis pažiūromis visuomenės daliai, kad po visais taip vadinamais vandalų darbais ant namų sienų slepiasi intelektualūs ir tikrai kūrybingi žmonės, norintys išreikšti save artimu jų širdžiai būdu ir iš tikro turintys ką parodyti. Mieliausia tai, jog toks žingsnis buvo padėtas vadinamoje konservatyvia šalimi Dž.Britanijoje, hm gal būt būtent dėl to konservatyvumo didžioji pastarųjų dešimtmečių kultūrinių revoliucijų ir įvyko šioje šalyje.


“I’m hoping we can transform a dark forgotten filth pit into an oasis of beautiful art – in a dark forgotten filth pit,…” ["Aš tikiuosi, kad mes galime pakeisti tamsią pamirštą purviną duobę į nuostabaus meno oazę tamsioje pamirštoje purvinoje duobėje,..."]- iš Banksy interviu London Times.
Taigi praėjus beveik keliems dešimtmečiams nuo tada kai Banksy dar tik pradėjo savo “piktus” darbus, vandalizmas transformavosi į kažką verto vadinti menu. Ir iš tikro, pažvelgus atgal, gatvės menas evoliucionavo be galo stipriai.

Kas buvo parodoje, tikrai negaili gerų žodžių, visiems patiko gerai suorganizuota tvarka, eilė nors ir be galo didelė, bet tvarkinga, prižiūrima apsaugos darbuotojų su ryškiom “Polite” liemenėm. Viduje žiūrovus pasitiko apleistos urbanistinės aplinkos simboliškos instaliacijos: surūdiję automobiliai iš kurių auga medžiai, stebėjimo kameros augančios taip pat ant medžių, apšepęs pianinas ir daug kitų. Pagrindinis aiškų festivalio akcentas sienos.

Nuostabus reiškinys, kurio metu vienoje vietoje gali pamatyti viso pasaulio miestų užkampių sienas. Lietuvoje turime tiek daug apleistų niekam nebereikalingų praeito gyvenimo liekanų, didžiulių pastatų, ar negalėtume taip pat suorganizuoti kažką panašaus? Nebūtinai tokio masto, bet manau “sienų tepliotojai” neatsisakytų atvykti į tokią egzotišką šalį. Tikiu, kad po The Cans festivalio paseks dar daugiau panašaus pobūdžio renginių skirtinguose pasaulio miestuose ir šio traukinio jau nebesustabdysi. Iš tikro džiugu.

Taigi jeigu kitąmet festivalis pasikartos, siūlau būtinai nuvykti ir pravėdinti plaučius aerozolio garais. O jeigu turite idėjų sukurti kažką panašaus Lietuvoje, rašykit, būtų įdomu sužinoti.





Daugiau nuotraukų iš The Cans Festival čia.



Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 


















Komentarai (5)
faina
http://www.jacksonpollock.org/
Aha, Pollock’as mires, o jo virtualus generatorius gyvens amzinai :>
Labai įdomus tavo tinklaraštis. Liuks.
gražios foto ir vaizdai, ir įdomios naujienos
Malonu :) Čia mūsų daugiau nei aš vienas ;)
Vienas Paminėjimas
Rašyta: Gegužė 17, 2008 at 12:57
[...] Išradingas pavadinimas. Isteblišmentas renkasi Kanuose, tauta – skardinių festivalyje. (Beje, MenoDuobės favicon yra genialiai miela). [...]