Vienos iš domėjimosi ekspedicijų interneto platybėse metu buvo pastebėtas koliažas. Toks neįpareigojantis atvejis arba atvejis vienas iš tų, kai akis tampa skeptike, kuriai tarsi pabodo būti intriguojamai visokiausių aukštos prabos konceptualizmų ir kuri ima savaime siekti gryno kaip žemė, bet patrauklaus paprastumo. Būtent tokia yra iliustratorė Lisa Congdon, kurios koliažas buvo taip nepretenzingai užtiktas bei tapo poilsiniu minėtos ekspedicijos pradžios tašku.
Iš nuotrupų ir dulkių šį tą sužinojau apie pačią autorę. Lisa Congdon gyvena San Franciske, JAV, dirba studijoje šalia kitų kūrėjų, o anksčiau buvo mokytoja. Tačiau menu susidomėjo pakankamai atsitiktinai savo trečiajame dešimtmetyje ir prieš tai niekada nebuvo piešusi. Na, pasitaiko staigių nušvitimų, ar ne? Būtent dėl pastarojo veiksnio Lisa nėra profesionali menininkė, ji kuria vadovaudamasi kompozicine, spalvine ir kitokia intuicija, tapo, lipdo koliažus ar piešia tušu. Bet meninio išsimokslinimo neturėjimas netapo kliūtimi rengiant iki šiol įvykusias devynias personalines parodas ir dar keletą grupinių. Turbūt netrukdys ir būsimoms, kurių dar bent viena nusimato 2008-aisiais.
Įdomu ir tai, kad Lisa yra aktyvi kolekcionierė. Jos žinioje tarpsta apie trisdešimt visokiausių kolekcijų: oranžinės spalvos keramika, senos miniatiūrinės nuotraukos, pašto ženklai ir šiaip maži paveikslėliai, seni Skandinavijos/Japonijos/Prancūzijos indai ir virtuvės rakandai. Ir taip toliau. Šalia viso to – naminiai gyvūnėliai, tarp kurių būtinai bus bent vienas katinas, atliekantis jaukumo priduodančio atributo vaidmenį. Spalvoti skiautiniai, iš jų siūtos pagalvėlės, raštai ir sienos, nukabinėtos viskuo, kas tik randa ten nišą.
O pažvelgus į kūrybą, sumišusią su rankdarbiais, randi beveik tą patį, ką teiktųsi talpinti nostalgiškumo perpildytos ir kiek šeimininkiškos moteriškės pasąmonė. Vaizdas, prilygstantis jausmui, kokį galėtų sukelti šiltas pasisėdėjimas saulėtoje verandoje su porcija obuolių pyrago, kurio receptui negalioja laiko tėkmė, bet pridėjus keistumo. Ypač trijų dimensijų dėžutėse-koliažuose ar įprastesniuose koliažuose, kur glūdi veidai iš fotografiškai triukšmingų, juodai baltų senų nuotraukų, tokios pat ar mažiau senos etiketės, netgi iškarpos iš enciklopedijų su žmogaus vidaus organų schemomis, medžiagos, paukščių iškamšos, medžio gabaliukai ir, rodos, visa, kas tik turi kažkokią nostalgiškai simbolišką reikšmę. Tam tikrame lygmenyje. Žinoma, nepamirštant ir gamtos motyvų. O galbūt dėl potraukio pageltusiems praeito amžiaus laikraščiams, pajutau saikingą simpatiją jos piešiniams ant vintage knygų puslapių. Miela.
Daugiau darbų čia.
Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!
Komentarai (2)
Iš tiesų labai įdomūs darbai :3
Manau, jog meninio išsilavinimo nebuvimas, ir suteikia daugiausiai žavesio ir autentiškumo jos kūrybai – ji kuria tą, kas pati yra, o ne tai, ką norėtų parodyti :>
Sutinku del meninio issilavinimo nebuvimo zavesio, bet drisciau gincytis del: “ji kuria tą, kas pati yra, o ne tai, ką norėtų parodyti”. Kaip suprantu, teigi pasamones galia, bet ne pagrista ideja. Mano manymu, net ir pasamone turi raiska, o priemoniu ismanymas butent ir padeda isreiksti ideja- kai nori parodyti kazka, bet nezinai, kaip geriau tai padaryti, rodai ne tai, ka nori rodyti, bet tai, kas gaunasi. Kitaip sakant- nemokedamas sklandzhiai kalbeti, nesugebesi pateikti idejos taip, kad ji butu suprasta taip, kaip noretum, kad ja suprastu. Taigi, Lisa’os Congdon atveju, tai nera meninio ismanymo nebuvimas, tiesiog kitoks, akademizmo nesuvarzytas saviraiskos ir priemoniu reiskimo budas.