Antroji dalis, pirmąją rasite čia.

Dabar norėčiau daugiau pakalbėti ne apie konkrečius Neville Brody laimėjimus ir pasiekimus, o apie jo dizainerišką filosofiją.

Dizainerio požiūrį apie kūrybos ir technologijos bendradarbiavimą puikiai atskleižia jo paties vaizdingas palyginimas:

“I liken working on the Mac to Jazz. To play jazz properly, you have to become highly skilled at an instrument. Working with a Mac, you have to learn the technology just as you would learn to play an instrument or learn to paint with a brush. Then you have to forget it and then simply start creating and building. A pianist doesn’t spend time peeking inside the piano. And as with jazz, you have structure with the Mac; once your structure is established, you can improvise creatively. You can give clients a rich language that allows them to express anything they need. It works for us brilliantly in managing this visual language process with large numbers of people spread over large geographical distances.”

["Aš prilyginu darbą su Mac'u džiazui. Kad sugebėtum tinkamai groti džiazą, reikia gebėti puikiai valdyti instrumentą. Dirbdant su Mac'u taip pat privalu išmanyti technologinius aspektus, kaip grojant instrumentu ar tapant su teptuku. Po to reikia pamiršti technologinius dalykus ir tiesiog pradėti kūrybą. Pianistas juk negaišta laiko tyrinėdamas pianino vidų. Taip pat, kaip ir džiaze, Mac'e yra struktūra, kai ši nusistovi, galima kūrybingai improvizuoti. Galima klientams pateikti turtingą kalbą, kuri suteikia jiems galimybę išreikšti bet kokią idėją. Mums puikiai pavyksta valdyti šį vizualinės kalbos procesą su dideliais kiekiais žmonių, geografiškai esančių toli vienas nuo kito."]

Kaip didelį kompiuterių pliusą Brody įvardina jų savybę, jog tai yra priemonė kurti vizualinę kalbą, kuri po to gali būti panaudota bet kurioje terpėje: spaudoje, įpakavimo dizaine, internete. Taip pat jis teigia, jog kompiuterį reikia naudoti netik kaip materialinių dalykų apsikeitimo įrankį, bet ir kaip priemonę dalintis kultūra.

Vis dėlto jis nori vėl daryti tai, kas pasak jo yra rizikinga, pavyzdžiui, paišyti ranka, o ne kompiuteriu. Dizaineris pranašauja, jog dabar turi ateiti asmeniškesnio požiūrio post digital era, kai bus nebebijoma kūrybą iš kompiuterio ekrano perkelti į realią trimatę erdvę ir vėl susitepti rankas.

Dėl savo pažiūrų, Neville Brody galima pagrįstai vadinti kūrybingu eruditu. Didelė Brody darbo dalis yra sąmoningai nevienareikšmiška. Jis pats teigia, jog jo užduotis yra būti minties ir klausimo katalizatoriumi ir kad jų kompanijos darbas dažnai yra lyg neužbaigtas teiginys, kuris įgauna pilną prasmę tik tada, kai vartotojas, pasisavinęs pateiktą informacijos dalį, pats pasidaro sau individualias išvadas ir interpretacijas. Jis pabrėžia, kad žmonės dažnai pamiršta, jog kaip šauniai tu esi įvaldęs vėliausias technologijas, nėra svarbiausias dalykas, o tikrasis išbandymas yra tai, kokias žinutes yra stengiamasi perduoti kitiems žmonėms, kaip žmonės jaučiasi įtakojami tavo darbo. Brody teigia, kad dizainas visada turi būti dialogas, paliktas lyg atvira diskusija, o ne aklinai užbaigtas monologas.

“If I manage to create a situation where someone had to think twice about something they’re doing, I would call that a success. I think the objects I leave behind are not the legacy I’m interested in. It’s whether I can leave behind a thought process.”

“Jei man pavysksta sukurti tokį sprendimą, kuris priverčia žmogų vietoj vieno susimąstyti du kartus, aš tai vadinu sėkme. Aš manau, jog svarbiausia, ne objektai, kuriuos aš palieku po savęs, o tai, ar aš galiu išprovokuoti mąstymą.”

Todėl nors tai nėra lengvas darbas, Brody patinka dėstyti paskaitas. Brody gailisi, jog dabar pakankamai sunkus metas grafiniam dizainui, nes nepaisant to, jog rinkoje yra galybė profesionalių talentingų dizainerių, jie dažniau kelia klausimus “kas?” arba “kaip?” vietoj svarbiojo ir esminio “kodėl?” ir vietoj intelektualaus dizaino geriau nori kurti gražius paveikslėlius. Jo nuomone dizainas nutolo nuo savo esminės idėjos gerinti gyvenimą ir per daug tapo komercializmo įrankiu. Brody liūdi, jog niekam nerūpi žmonės, kurie vienaip ar kitaip visą laiką yra veikiami dizaino, o rūpi tik įtikti užsakovui, kuris už tą dizainą moka.

Kalbant apie pinigus, menininkas teigia, kad dizaineriui svarbu pajausti ribą, kai godumas pradeda vesti tave blogu keliu, nes moralinė atsakomybė, jo nuomone, yra svarbiau už pinigus. Todėl pavyzdžiui, jis, nepaisant to, kad pats prieš kažkiek laiko surūkydavo po keletą pakelių į dieną, teigia, jog kurti dizainą cigarečių pakuotėms yra blogai.

Dar vienas dizaino aspektas, apie kurį noriu pakalbėti “Neville Brody lūpomis” yra originalumas. Pats Brody visą laiką stengėsi eksperimentuodamas praplėsti grafikos dizaino ribas, atrasti naujus kūrybingus išraiškos būdus, tas akivaizdu. Tačiau menininkas pastebi šių dienų bėdą, jog dėl visuotinės globalizacijos originaliu būti tampa labai sunku, o kartais ir nebepageidautina. Jis pripažįsta, kad nors iš vienos pusės, globalizacija šimtu būdu palengvina didelę dalį darbo ir praplečia mąstymo ribas (pavyzdžiui, nebėra griežto darbo pasiskirstymo, yra galimybė laisvai jungti keletą disciplinų) iš kitos pusės yra baisu stebėti, kaip visi kūrėjai dabar naudoja tuos pačius madingus šriftus, tas pačias fotografijų kolekcijas, skaito tas pačias knygas apie grafinį dizainą ir lankosi tuose pačiuose dizaino portaluose. O apie nenorą išsiskirti, jis pripažįsta, jog, tiesą sakant, yra daug tokių klientų, kurie nori būtent tokio dizaino, kuris yra panašus į visus kitus, nes jie nenori nei rizikuoti, nei mokėti už per didelę laisvę.

Šiek tiek apie populiarumo svarbą dizainerio gyvenime. Pasirodo, jis iš tų žmonių, kurie neskuba perskaityti debatų apie save patį spaudoje. Perskaitęs tokius, jis stebisi, kad žmonės turi laiko nagrinėti jo seną kūrybą ir pats teigia neskaitantis nei dizaino žurnalų, nei knygų, nedalyvaujantis dizaino forumuose, nes tai visą laiką jį sunervina. Pasak jo yra tiek daug žmonių, kurie vietoj to, kad vienytųsi bendriems tikslams, eikvoja savo energiją kovodami vieni prieš kitus. Paklaustas ar nemano, jog dizaino kritika kaip tik turi teigiamą įtaka dizainui, jis sutinka jog šiek tiek taip, bet pabrėžia, jog, jo nuomone, daug svarbiau ne kritikuoti, o susirūpinti socialinėmis ir moralinėmis dizainerio atsakomybėmis prieš visuomenę. Žinoma, dizaineris iš dalies džiaugiasi savo populiarumu, nes juk tai suteikia jam galimybę savo mintis paskleisti žymiai platesnei auditorijai, bet iš kitos pusės atskleidžia populiarumo minusą: masinį kopijavimą, kuris vienu metu netgi paskatino menininką pasitraukti į užkulisius ir vietoj kūrybos užsiimti savo mokinių “auklėjimu”.

Nors iš perskaitytų straipsnių Neville Brody man ir taip atrodo labai paprastas ir nearogantiškas žmogus, pabaigoje noriu atskleisti keletą faktų, kurie paliudija teiginį jog “ir turtuoliai verkia”. “Being famous, doesn’t make you rich” [ Buvimas garsiu nepadaro tavęs turtingu.] ši menininko citata iliustruoja labai keistą dizainerio gyvenimo faktą, jog praėjus keletui mėnesių po įžymiosios Brody parodos Victoria&Albert muziejuje pats menininkas atsidūrė ant bankroto ribos. Visi klientai Didžiojoje Britanijoje nuo jo nusisuko, todėl netgi teko pasitraukti dirbti į Vokietiją ir Japoniją. Sunku patikėti, bet Brody netgi teko įkeisti savo butą. Tai buvo periodas, kai Brody dingo nuo Didžiosios Britanijos dizaino scenos ir galėjo atrodyti, jog išvis nebeegzistavo kaip dizaineris, bet išties jis labai smarkiai dirbo, taip smarkiai, kad net buvo ištiktas nervinio išsekimo ir turėjo nutraukti darbą trims mėnesiams. Jo studija turėjo dirbti be jo, kas labai išgąsdino klientus ir šie persiorientavo prie nerizikingo „Helvetica- baltos erdvės” dizaino. Koks šios pastraipos moralas? Galbūt tai, jog šlovė ir pripažinimas neateina iš niekur ir taip pat turi savo kainą.

Uždedant paskutinį tašką ant šios „istorijos” noriu pasidžiaugti, jog Neville Brody – žmogus, kuris šiandien gali didžiuotis, neturiu kompetencijos spręsti, ar aplenkęs, bet tikrai pasivijęs savo įkvėpėjus: argi tai ne puikus jo darbo nuopelnų įrodymas, jog dizaineris, pakviestas skaityti paskaitą Maskvoje ir gavęs apsigyventi pas savo jaunystės „mūzos” Rodčenko anūką, sužinojo, jog šis dabar universitete studentams dėsto Brody grafinio dizaino tiesas?