Praėjusią vasarą besilankydamas Paryžiaus šiuolaikinio ir modernaus meno centre Pompidou tarp begalės įvairiausių menininkų darbų gerai įsiminiau pilką veltinį fortepijoną su raudonu kryžiumi. Tokia buvo pirmoji mano pažintis su Joseph Beuys, aišku tada dar neturėjau supratimo kas tai per žmogus. Nemaniau, kad dar teks su juo susidurti.

Dažnai aprašymuose randu apibūdinant jį kaip avangardistą skulptorių ar performancistą. Pasidomėjus dar labiau galima pamatyti, kad J.Beuys turėjo įtakos : fluxus, hepeningui, proceso ir aplinkos menams.

Tik visai neseniai buvau priverstas giliau panagrinėti šį menininką ir atradau tiksliausią jo kūrybos apibūdinimą : Arte Povera.

Meno galia? Toks buvo ir mano pirmasis spėjimas, bet toli gražu ne. Arte Povera iš italų kalbos išvertus reiškia varganas menas arba vargšų menas. Šis pavadinimas buvo įtvirtintas 1967m. italų meno kritiko Germano Celant, tačiau jis nebuvo nukreiptas prieš menininkus, jis tiesiog apibūdino tai, jog bet kas, netgi vargšas gali būti čia įtrauktas. Išskirtinis Arte Povera bruožas: menininkas savo idėjai įgyvendinti naudojo bet kokią medžiagą, kurią galėjo gauti kuo pigiau arba išviso nemokamai. Pagaliai, akmenys, šiferis, virvė ir geležis buvo pagrindinės Arte Povera atstovų medžiagos.

Nors ši meno šaka labiausiai įsigalėjo 70-ųjų pradžioje, valstybėse su dideliu italų emigrantų kiekių, pvz. Australija, Joseph Beuys buvo grynakraujis vokietis. Tarnaujant vokiečių oro pajėgose per antrąjį pasaulinį karą jo lėktuvas sudužo Kryme, kur jis pats vos nemirė nuo šalčio. Tie kas jį rado(vietiniai totoriai) bandė sušildyti jį ištepę riebalais ir veltiniais. Būtent šis faktas kažkokiu būdu įaugo į J.Beuys kūrybą, kadangi tai buvo mėgstamiausios jo kūrinių medžiagos.

Kalbant apie autorių, tiesiog neįmanoma nepaminėti tų elementų, kurie sudarė jo kūrinius.

Visos J.Beuys naudotos medžiagos turėjo simbolinę reikšmę. Riebalai – tai gyvulinės kilmės medžiaga, galinti egzistuoti dviejuose pavidaluose: skystame ir kietame, menininko žodžiais riebalai pabrėžia pasaulio chaotiškumą ir dvasinę trascendeciją. Iš metalo pagrinde naudotas varis ir geležis. Jeigu riebalai J.Beuys buvo šilta chaotiška pasaulio energija, tai varis savo ruožtu buvo tos energijos laidininkas, kadangi varis yra laidžiausia elektrai ir šilumai medžiaga. Taip pat varis vienas iš minkščiausių metalų, todėl dažnai siejamas su Venera ir moteriškąja puse. Tuo tarpu kieta geležis simbolizavo vyrą ir planetą Marsą. Kai kuriuose darbuose geležis taip pat reiškia stipriausią grandį tarp kraujo ir žemės, kas savo ruožtu simbolizuoja elementų sąryšį. J.Beuys taip pat naudojo kitus metalus: auksą, kuris asocijavosi su alchemija ir mitais, plieną, kuris galėjo reikšti sunkų pasirinkimą, cinką – izoliaciją ir kt.

Medus ir bičių vaškas kita įdomi menininko naudota medžiaga. Viename iš savo darbų “Kaip Aprašyti Paveikslus Mirusiam Kiškiui” (How to Explain Paintings to a Dead Hare) (trečia nuotrauka nuo viršaus, dešinėj) J.Beuys ištepė savo galvą medumi ir auksu. Anot jo “mitologijoje, medus laikomas dvasine substancija, o bitės dieviškos būtybės”. Bičių vaškas domino menininką kaip natūrali skulptūrinė medžiaga, ją taip pat naudojo ausų kamštukams performancų metu, tam, kad visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir pažadinti “vidinę klausą”.

Viena iš įdomesnių J.Beuys naudotų medžiagų tai jo paties sukurta Braunkreuz, kas iš vokiečių kalbos išvertus reiškia rudas kryžius. Tai paprasčiausi sienų dažai sumaišyti su kiškio krauju. Galutinis rezultatas buvo tamsios konsistencijos mišinys. Pats J.Beuys nenaudojo braunkreuz kaip kažkokią spalvą, o kaip medžiagą skulptūrai. Ši medžiaga sudarydavo rūdijimo, erozijos, išmatų, išdžiuvusio kraujo ir t.t vaizdinius, o taip pat tarnavo metafora aiškinančia žemė kaip gynėjos rolę. Kaip terminas, Braunkreuz taip pat turėjo potekstę siejančią krikščionybę, vokiečių militarizmą, nacizmą, karą, okultizmą. Taigi Braunkreuz buvo naudota netik praktiškais padengimo ar skulptūros formavimo atvejais, bet ir norint pavaizduoti kažką perkeltine, paslaptingąja prasme.

Be visa ko J.Beuys turėjo labai stiprią, bet tikrai netradicišką politinę nuomonę ir buvo gan aktyvus politikoje. Jo manymu menas yra pagrindinis faktorius valdantis mūsų egzistenciją ir veiksmus. Taip pat stipriai laikėsi tos nuomonės, kad kiekvienas yra menininkas. Ar tai fizikas, ar ekonomistas, kiekvienas kuria ir tam tikrame lygmenyje prilygsta menininkams.

“Menas, kuris negali suformuoti visuomenės ir todėl negali prasiskverbti į pagrindinius visuomenės klausimus, [ir] galiausiai paveikti svarbiausio klausimo, yra ne menas.” – Joseph Beuys, 1985

Viena įžymiausių J.Beuys frazių ir yra “Kiekvienas yra menininkas”. Daugelyje savo pasisakymų ir interviu jis ragino negalvoti apie menininkus kaip apie atskirą žmonių rūšį ir kiekvieną kvietė būti kūrybingu, nepriklausomai nuo jo specializacijos. Jo manymu toks žmonių mąstymas turėtų suformuoti taip vadinamą “socialinę skulptūrą”. Tokį idealų pasaulį ir visuomenę įsivaizdavo J.Beuys.

Taigi apibendrinant reiktų pasakyti, kad vertinant J.Beuys meną neužtenka vien tik į jį pažvelgti, tiesiog neįmanoma aprėpti visko kas jame gali būti pavaizduota vien akimis. Tai tas atvejis kai pats menininkas yra savo kūrybos dalis, kai pats gyvenimas, asmenybė yra menas. Dabar tiesiog kitomis akimis žvelgiu į tą fortepijoną.

Daugiau geros informacijos čia.