
Vartant Taschen išleistą knygą “Art Now” akį patraukė labai išsiskiriantis ir iš pirmo žvilgsnio ne ten priskirtas autorius John Currin. Pirmas išspausdintas darbas atrodo tiesiog kaip renesanso tapybos kūrinys. Įsižiūrėjus pamačiau, kad formose kažkas ne taip, vėliau perskaičiau aprašymą ir galiausiai, kai susiradau kitus jo kūrinius pilnus pornografijos, ironijos, keistų kūnų, nusišypsojau ir nusprendžiau jį pristatyti čia. Pradžiai dar pridursiu, kad jis priskiriamas prie šešių perkamiausių autorių pasaulyje, o jo kūryba neatsiejama nuo postmodernizmo.

“Tai tapytojas, kurio darbai reikalauja pažvelgti, atsitraukti ir tuomet pažvelgti dar kartą.” -Taschen “Art Now”.
Nestandartinė krūtinė, nėštumas, LABAI plonos ir LABAI idealios figūros moterys, šeimos džiaugsmai (netgi kaip reikiant vyresniame amžiuje), gėjų poros ir ypač pabrėžtas manierizmas – motyvai sudarantys J. Currin paveikslų pagrindą. Ir jeigu renesanso menininkas turėdavo pasižymėti tauriu pasaulio supratimu, grožio iškėlimu, morale ir kitomis labai geromis “žmogiškomis” savybėmis, tai drįsiu daryti išvadą, kad mūsų laikų postmodernistinis menininkas neatsiejamas nuo charizmatiškumo, aktyvumo, sarkastiškų kalbų ir ironiškų poelgių, šiokio tokio patvirkimo ir aišku abejingumo (kito žodžio gal neminėsiu) kritikai ir tradicijoms. Būtent toks yra John Currin.
Peržvelgiau keletą garsių laikraščių su menininko pristatymais ir kritika, jo darbai ne tik turi daug pirkėjų ir gerbėjų, bet ir labai aršių priešininkų.
“Currin’o taip dažnai išaukštinama technika prieš 300 metų nebūtų sulaukusi nė mažiausio dėmesio, o jis pats nerastų jokio net pradedančiojo su tapymu susijusio vargano darbelio. Prancūzų mergaitės, kurios 19 amžiuje tapė ant suvenyrinių lėkščių turėjo daugiau talento negu jis. Jo darbai yra nuodas – meno tarša.” – kritikas Jed Perl.

Na štai prieš jūsų akis pirmas pornografinis paveikslas, manau jis ir panašūs kelia daugiausiai pasišlykštėjimo itin konservatyviems žmonėms. Visi jo darbai skirti socialinėms temoms, atspindi šių laikų kasdienybę ir ją ironizuoja. Svarbiausia, jog pornografinių paveikslų tikslas nėra tiesiog parodyti aktą ar nuogą kūną, įsižiūrėjus pastebėsite, kad formos iškreipiamos, veido išraiškos dažnai bjaurios ir apgailėtinos, vaizduojami žmonės kažkokie isteriški, paklaikusiais žvilgsniais, perkreiptom lūpom.

Mane patraukė ir sužavėjo paveikslas dešinėje, kuriame pavaizduota isteriškai besijuokianti moteris. Puikiai atspindėtas charakteris, kurį taip dažnai sutinku realybėje. Moterys, kurios tokios ekspresyvios, tiek juokiasi, koketuoja ir stengiasi atkreipti dėmesį, būti tokios tobulos ir žavios, jog jų veidas persikreipia ir suteikia joms būtent tokią išraišką, aišku nemanau jog tokio tipo moteriai patiktų toks paveikslas, mes nemėgstam veidrodžių atspindinčių blogąsias savybes. Visgi charakteris perteiktas puikiai ir labai sarkastiškai, o pailgintas kaklas dar geriau pabrėžia absurdiškumą.

Dar norėčiau pridurti, jog J. Currin mėgsta vaizduoti žmones 80-tųjų maniera, tokį vaizdavimą galima sutikti labai daug paveikslų. Itin geras bruožas yra stilių įvairovė jo darbuose, prie monotoniškumo neprikibsi, nes serijos paveikslų labai skiriasi ir tapybos technika ir tematika. Autorius gimė, studijavo ir gyvena JAV. Mokytis tapyti jis pradėjo individualiai dirbant su tradicinės tapybos atstovu iš Ukrainos (Odesos) Lev Meshberg, vėliau įstojo ir baigė keletą universitetų.






















Komentarai (4)
nuostabus originalus ir tikrai traukiantys aki darbai.sveikintina.
Šlykštoka. Bet labai ironiška.
Postmoderno filosofijos pagrindinė estetikos nuostata – menas gali būti bet kas. Taip antai, neišraiškinga mėšlo krūvelė tiek pat verta dėmesio, kaip ir vaizdinga. Kritika bemat atskleis filosofinę nevaizdumo gelmę. Tačiau praktika šį estetikos teiginį dažniausiai pamiršta, mat jis tragiškai siaurintų kritikos šnekų arealą. Mieliau nagrinėjamos antrinės post ypatybės.
Taip ir Gintarė pradžioje suabejoja dėl J. Currin, kuris ne ką prasčiau dera prie post, kaip J. Bosch – abu pagal post nuostatą. Įtartina atrodo aplinkybė – John‘as moka piešti! Tai visiškai nedera tikram postmodernistui. Bet įtikina kitos šio meno žymės: siekis veikti šoku, žvejojant gyvenime ir grožyje, kas negražu. Sarkazmas, ironija… BET – Džonas ne visai nemyli savo personažų.
Koks kontrastas daugeliui mūsiškių išsiderglojimų. Postmodernizmas šioj tapyboj pasiekia apogėjų ir virsta savo priešybe. Žiūrovas kaltas, jei pažiūrėjęs nepraturtės…
Apie J. Curriną daugiau parašiau savo tinklapyje (spausti: Archyvas).
Kviečiu apsilankyti.