Vartant Taschen išleistą knygą “Art Now” akį patraukė labai išsiskiriantis ir iš pirmo žvilgsnio ne ten priskirtas autorius John Currin. Pirmas išspausdintas darbas atrodo tiesiog kaip renesanso tapybos kūrinys. Įsižiūrėjus pamačiau, kad formose kažkas ne taip, vėliau perskaičiau aprašymą ir galiausiai, kai susiradau kitus jo kūrinius pilnus pornografijos, ironijos, keistų kūnų, nusišypsojau ir nusprendžiau jį pristatyti čia. Pradžiai dar pridursiu, kad jis priskiriamas prie šešių perkamiausių autorių pasaulyje, o jo kūryba neatsiejama nuo postmodernizmo.
“Tai tapytojas, kurio darbai reikalauja pažvelgti, atsitraukti ir tuomet pažvelgti dar kartą.” -Taschen “Art Now”.
Nestandartinė krūtinė, nėštumas, LABAI plonos ir LABAI idealios figūros moterys, šeimos džiaugsmai (netgi kaip reikiant vyresniame amžiuje), gėjų poros ir ypač pabrėžtas manierizmas – motyvai sudarantys J. Currin paveikslų pagrindą. Ir jeigu renesanso menininkas turėdavo pasižymėti tauriu pasaulio supratimu, grožio iškėlimu, morale ir kitomis labai geromis “žmogiškomis” savybėmis, tai drįsiu daryti išvadą, kad mūsų laikų postmodernistinis menininkas neatsiejamas nuo charizmatiškumo, aktyvumo, sarkastiškų kalbų ir ironiškų poelgių, šiokio tokio patvirkimo ir aišku abejingumo (kito žodžio gal neminėsiu) kritikai ir tradicijoms. Būtent toks yra John Currin.
Peržvelgiau keletą garsių laikraščių su menininko pristatymais ir kritika, jo darbai ne tik turi daug pirkėjų ir gerbėjų, bet ir labai aršių priešininkų.
“Currin’o taip dažnai išaukštinama technika prieš 300 metų nebūtų sulaukusi nė mažiausio dėmesio, o jis pats nerastų jokio net pradedančiojo su tapymu susijusio vargano darbelio. Prancūzų mergaitės, kurios 19 amžiuje tapė ant suvenyrinių lėkščių turėjo daugiau talento negu jis. Jo darbai yra nuodas – meno tarša.” – kritikas Jed Perl.
Na štai prieš jūsų akis pirmas pornografinis paveikslas, manau jis ir panašūs kelia daugiausiai pasišlykštėjimo itin konservatyviems žmonėms. Visi jo darbai skirti socialinėms temoms, atspindi šių laikų kasdienybę ir ją ironizuoja. Svarbiausia, jog pornografinių paveikslų tikslas nėra tiesiog parodyti aktą ar nuogą kūną, įsižiūrėjus pastebėsite, kad formos iškreipiamos, veido išraiškos dažnai bjaurios ir apgailėtinos, vaizduojami žmonės kažkokie isteriški, paklaikusiais žvilgsniais, perkreiptom lūpom.
Mane patraukė ir sužavėjo paveikslas dešinėje, kuriame pavaizduota isteriškai besijuokianti moteris. Puikiai atspindėtas charakteris, kurį taip dažnai sutinku realybėje. Moterys, kurios tokios ekspresyvios, tiek juokiasi, koketuoja ir stengiasi atkreipti dėmesį, būti tokios tobulos ir žavios, jog jų veidas persikreipia ir suteikia joms būtent tokią išraišką, aišku nemanau jog tokio tipo moteriai patiktų toks paveikslas, mes nemėgstam veidrodžių atspindinčių blogąsias savybes. Visgi charakteris perteiktas puikiai ir labai sarkastiškai, o pailgintas kaklas dar geriau pabrėžia absurdiškumą.
Dar norėčiau pridurti, jog J. Currin mėgsta vaizduoti žmones 80-tųjų maniera, tokį vaizdavimą galima sutikti labai daug paveikslų. Itin geras bruožas yra stilių įvairovė jo darbuose, prie monotoniškumo neprikibsi, nes serijos paveikslų labai skiriasi ir tapybos technika ir tematika. Autorius gimė, studijavo ir gyvena JAV. Mokytis tapyti jis pradėjo individualiai dirbant su tradicinės tapybos atstovu iš Ukrainos (Odesos) Lev Meshberg, vėliau įstojo ir baigė keletą universitetų.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (2)
nuostabus originalus ir tikrai traukiantys aki darbai.sveikintina.
Šlykštoka. Bet labai ironiška.