
Tada, kai pasigirsta Bergraven, minty viskas prasideda ir susidėlioja iš naujo. Tamsokos vasaros nakties liūtis grįžta į savo vietą, po vėsiais stogais tik dar vėsiau, dar labiau čaižančiai, bet jaukiai kaip šaltos it ledas rankos prisilietimas. Kiekvienas gitaros rifas, žodis, blast beat sekundžių vienetas tampa unikalia visuma ir šydu, kuris tiek gina, tiek žeidžia. Žingsnis atgal į 2007-uosius, kai švediškas Bergraven avangardas, o tiksliau tada dar šviežias albumas „Dödsvisioner” (liet. „Mirties Vizijos”) tapo vienu iš tų metinių muzikos atradimų, ilgokai nepaliekančių, o jei ir paliekančių, tai sugrįžtančių, periodiškai.

Nežinia kaip, bet pastarasis sugrįžimas, nutikęs po netrumpos pertraukos, buvo toks smarkus, kad tapo bene nulemiančiu veiksniu apsisprendžiant su šiuo reiškiniu supažindinti ir Jus. Žinoma, ne be šito skambėjimo, bet su saikingu atsargumu. Atsargumu dėl tam tikro Bergraven muzikinio identiteto, kuris (ir ne tik Bergraven) šiandienomis vis labiau bando veržtis iš specializuotų muzikos portalų aptarimo rėmų į ten, kur ne visada įvertinamas reikiamai ir net ne visada kaip muzika, ten, kur plačiau. Taigi, jei reikėtų apibūdinti Bergraven muzikos stilių, patogiausia remtis oficialiais šaltiniais ir sakyti, jog tai – Experimental Black Metal. Dar galima pridėti Ambient, Progressive metal, Jazz ir gausime ganėtinai keistą derinį, kuris jau senokai palikęs tradicinio Black Metal rėmus, bet išsaugojęs šaknų galūnes. Dėl minėtojo dalyko kai kurių netgi smerkiamas, bet gyvuojantis kaip dalis šiuo metu jau ganėtinai gausios Avant-garde metal propaguotųjų visumos.
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Bergraven viduje aptinkame tik vieną narį, Pär Gustafsson iš Hässleholm miestelio Švedijoje. Tai – vadinamasis „one-man-band” reiškinys, užgimęs 2002 metais, vieno žmogaus minčių, ideologijos ir jausmų perteikimas. Ir, kaip sako pats Bergraven, pernelyg sunku atrasti žmonių, kurie mąstytų ir kurtų kartu viena kryptimi. Matyt dėl šito ir neribotos kontrolės troškimo gyvuoja vieno asmens projektas. Bet Pär neapsiriboja vien tik Bergraven dalyvaudamas ir kituose projektuose (Infernal Hellfire, Nex). Tiesa, „Dödsvisioner” nėra pirmasis jo albumas. Gyvuoja dar du demo įrašai bei ankstesnis studijinis albumas „Fördärv” (liet. „Pražūtis”). Tik „Fördärv” yra kitoks, ko gero ne vien dėl to, kad mano subjektyvumui pateiktas vėliau, pabuvus nemenką laiką su „Dödsvisioner”. Dar ne toks avangardinis, ne toks užpildantis, bet stiprus. Galima sakyti, kad būtent su vėlesniuoju albumu Bergraven priėjo savo siektino skambesio pradžios pabaigos tašką.
Tad plačiau – kokios tos mirties vizijos? Tai yra kelionė tarp mirties proceso ir buvimo mirusiu. Kelionė, kurios sąmata įamžinta muzikoje. Minčių ir idėjų visuma, kūrėjo požiūris.
„The music is based on lyrics based on the ideas and thoughts I have about the moment of death. Stories of near death experiences, and the way religion looks at death and dying. It’s not easy to make music out of it, but I have tried.”

O mirtis turi savus pavidalus, pradedant nuo kasdienės kovos ir virsmo. Čia nerasite pozityvumo, nes tai, ką deklaruoja Bergraven – artima Suicidal Black Metal pažiūroms ir galbūt net kiek sietina su tėvynainių grupės Shining įtaka. Mirties mistika dvelkia ir pats pavadinimas – Bergraven reiškia „kalno varnas”. Tamsaus kalno. Ir čia tamsus kalnas yra metafora visoms niūrioms mintims, kurios lieka neiššvaistytos. Kas slypi už kapo akmens? Kas nutinka, kai mirtis jau būna įvykusi? Aršus vokalas čia nėra siekimas paversti muziką agresyvesne, o kai kas daugiau – emocijos išraiška. Smalsumo, nežinios, desperacijos. Sunkiai nuspėjamos ir ekperimentinės kompozicijos įsiklausius priverčia kiekvieną kūno ląstelę gyventi ir virpėti garse. Galų gale, tai įprasminimas to, apie ką daugiau ar mažiau, o gal net su baime pamąstome kiekvienas.
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.


Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 



















Vienas Komentaras
nuostabi muzika, suteikia kūrybinės energijos