Periodiškai aptinku šios iliustratorės darbus interneto platybėse, todėl nusprendžiau šiek tiek pasigilinti ir pasidalinti jais su jumis. Yuko Shimizu, iškarto pajutau daugeliui šiuolaikinių Japonijos iliustratorių būdingą nuotaiką, simbolius ir netgi spalvinę gamą. Suklydau tik dėl vieno dalyko.
Yuko, didžiąją savo kūrybinę laisvę ir įkvėpimą atrado JAV, kaip pati sakė, sugrįžusi į Japoniją 80-aisiais, nebegalėjo priprasti prie “jų” kultūros. Dabar gyvenanti JAV iliustratorė skina apdovanojimus vieną po kito ir sako visai nesiilginti gimtosios šalies.
Pasidomėjęs internete kodėl autorės kūryba taip dvelkia tuo “Japoniškumu”, jeigu ji pati jaučiasi ten nelabai gerai, radau tiesų ir paprastą atsakymą. Yuko piešė jau nuo tada kai rankose galėjo išlaikyti kreidelę, o rytai savo istorija, tradicijom jau nuo mažens skiepijo išskirtinį stilių ir vaizdavimo būdus, būdingus tam regionui. Autorė savo ieškojimų kelyje daug kartu netgi stengėsi paneigti tai, bandė kitokias stilistikas, bet galiausiai susitaikė ir teigia, jog nuo tada pati kūryba tavo žymiai malonesnė.
Pati Yuko gyvena iš begalinių užsakymų ir kartais veda paskaitas būsimiems menininkams. Augusi tradicinėje japonų šeimoje, mergina nedrįso stoti į menines studijas, todėl pasirinko kompromisą ir pradėjo studijuoti marketingo ir reklamos specialybę Waseda universitete. Po to gavo paprastą ir nuobodų darbą Tokyo kompanijoje, kuris jai buvo be galo nemielas. Na ir galiausiai prireikė dar dešimties metų, kad ryžtis viską mesti ir pradėti iliustracijos studijas JAV.
Manau toks žmogus puikus įkvėpimas ir pavyzdys pradedantiems savo ieškojimus jauniems žmonėms, kurių tarpe vis dar galbūt muistosi vienas iš jūsų.
„Meno duobė“ ir 
