„Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems/eilėraščiai”

Būti poetu

leisi knygas, kalbėsi
mirusiom kalbom

kol galų gale imsi girdėti:
sutrikę, nusukę akis, burblena -

įdomu įdomu.

Gintaras Grajauskas

Būtent taip labai, poezija įdomi šiandien. Vos ne pati susirinko visus žaislus, patempė lūpą ir iškeliavo iš apyvartos žmonių sąmonėje/pasąmonėje. “<…> du buvo protingi, o trečias poetas <…> dabar nusijuoki, iš trečio.. iš kvailo..” – ir lyg nebūta tų laikų, kai poetai buvo svarbūs ir gerbiami visuomenėje.

Ką jau kalbėti apie į rašalą įmerktą plunksną ir krūvas minčių – kartu su popieriumi suglamžytų, kadaise nervingai besiraitančių ant žemės aplink blausia šviesa glostomo poeto kūrybos guolį. Girdėjau sakant: “Rašymas yra labai lengvas dalykas, tiesiog sėdi sau pasirėmęs alkūnėmis prieš baltą popieriaus lapą, kol pradeda iš kaktos varvėti kraujas.” Šiandien tas kraujas iš kaktos varvinamas tiesiai prieš baltą Microsoft Office Word lapą ant klaviatūros klavišų. Sakykit, kad patogu, kad mygtukėlio “back space” dėka, nereikia sėdėt glamžytų minčių apsupty. Tik man atrodo, kad iš pernelyg didelio komforto žmonės linkę aptingti ir būtent kūryboje, to nepaslėpsi. Ačiū visiems dievams ir dievukams, kad čia, kaip ir visur kitur išimtis patvirtina taisyklę, kad visagalis internetas ir visos XXI amžiaus įdomybės nenuskandino į užmarštį visko, kas iki jo, kad iš knygynų nedingo siaurutės lentynos skirtos dažniau plonytėms knygelėms, kuriose gyvena suvarvėjusios mintys. Iš vienos tokios lentynos į mano rankas papuolė ir Gintaro Grajausko poezijos rinkinys “Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems/eilėraščiai” (2004, Vilnius). Toks tikras, gyvas, ironiškas, nesuvaidintas, giliai paslėpęs daugumos poetų taip mėgstamus rožinius akinius, o gal niekada jų ir neturėjęs, liūdnokas. Vienas iš tų, kurie arti. Jis – rašo eiles, eses, prozą, dramas, kuria ir atlieka dainas. Nė nenumanau kokia prioritetine eilės tvarka Gintaras Grajauskas surikiuotų šiuos žodžius, tačiau man jis – poetas. Tegu ir varvinantis klaviatūrą, sakykit, ką norit, jo žodžių eilės – veikia!

Nuoširdžiai

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau
ar visai tylėtume

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
sakytumėm “nenuoširdžiai užjaučiu”

arba “nenuoširdžiausi linkėjimai”.
“nenuoširdžai Jūsų -
Grajauskas”

apskritai kalbėtume daug mažiau

lakoniškai

neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi
klaustumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

Ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū, gerai.

Tarsi užslaptintas prisistatymas. O jei siekiant įsprausti poetą į tam tikrus rėmus, tai gimęs jis 1966 metais, Marijampolėje, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido pajūryje – Klaipėdoje. Kaip poetas sėkmingai debiutavo su eilėraščių knygele „Tatuiruotė” (1993) ir buvo įvertintas Z. Gėlės premija. Taip pat Ievos Simonaitytės (2000), Poezijos pavasario (2000), Lietuvos kultūros ministerijos premijos (2003) laureatas. Baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Dirbo radijuje, televizijoje, nuo 1996 metų dienraščio „Klaipėda” literatūrinio priedo „Gintaro lašai” sudarytojas. Ir šiandien Gintaras Grajauskas dirba Klaipėdos dienraščio kultūros, švietimo ir sporto skyriuje. Jis vienas iš tų, kurie nepabėgo į sostinę.

Iš keliautojo užrašų

visko būdavo: štai kartą skrisdamas
pro boingo langą mačiau Dievą

ėjo debesų pusnimis, nelyg koksai
Amundsenas, lazda pasiremdamas

gerai nemačiau, tik iš tolo: ėjo
kažkur virš Vokietijos
neatsigręždamas, atrodė
vienišas.

Taip, knygelės pavadinimas būtent toks: „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems”. Ir tos istorijos tikrai čia esama, net sakyčiau, jog ir vadovėlis vykęs. Nūdienos aktualijos parašytos eilėmis paprasta kalba, vietomis žaismingai, vietomis liūdnokai, subtiliais žodžių junginiais, be taip mėgstamo pigaus vulgarumo. Kalbama apie autostradą, Kafką, apie internetą ir poeziją, paradoksą, kineskopą, emigrantus, apie SAT 1 ir Dievą. Paprasti, kasdien sutinkami daiktai radę savo vietą Gintaro Grajausko eilėse tampa visai savi. Atsiranda toks švelnus intymumas tarp to kas įprasta ir kasdieniška, bei to, kas gerokai toliau nuo materialių rėmų. Svarbiausia, jog neneigiant praeities ir neneigiant ateities viskas vyksta dabartyje. Šiandien, šiame amžiuje ir be galo arti šiuolaikinio skubančio ir lekiančio žmogaus. Daugelis poeziją traktuoja, kaip kliedesius, kuriems svetima, visa kas žemiška. Poetas Laurynas Katkus sako: „iš Gintaro Grajausko eilėraščių apie pastarųjų metų buitį (ir apie dvasinę būseną) sužinome kur kas daugiau negu iš dabartinės prozos veikalų ar kino filmų” („Literatūra ir menas”, 2004.IV.9)

Kineskopas
tas daiktas į kurį žiūrime
vadinasi kineskopas

jis tik atrodo plokščias
o iš tikrųjų yra kaip krepšys
pilnas mažų taškelių
šokinėjančių tarsi
švytinčios kalėdinės
blusos

kai taškeliai gauna įsakymą
klusniai stoja į savo vietas
ir susidėlioja į “medį”, “dangoraižį”
“Balkanų krizę” ar “L. di Caprio”
(tik pažvelk, kaip šviečia jo “balti
marškiniai” – tai vis nuo taškelių)

taigi jei pamatysi ką nors
baisaus – nesigąsdink, nesiduok
apgaunamas

nėra ten nei džiunglių, nei potvynių
anei zombių su zeimeriais

bet aš nesakau, kad nieko nėra
(kaip kad sako tamsybininkai)

yra begalinė daugybė

taškelių

Jokio sumauto lyrizmo, pridurčiau aš. Nepakilus nuo žemės, bet ir nešliaužiojant ja berenkant į save pasimaišiusias kelyje šiukšles. Vaišinkitės, mėgaukitės, tai – riekės kasdienės XXI-ojo amžiaus duonos!

apie ką visa tai? apie vikrųjį driežą,
nuvilnijusį rankų gyvaplaukiais
apie du gurkšnius šiltos degtinės
ant įkaitusių akmenų

apie ką visa tai? apie slyvas ir kriaušes,
apie arbūzo sėklas, abrikosus ir skobtus moliūgus
apie sklidinus moterų indus, žemdirbystę
ir vyriškus įnagius

apie ką visa tai? apie gėles ir mirusius,
salsvą jų kvapą, siaubą ir slaptus
pasimėgavimus, užsirūkymus
drebančiom rankom

apie ką visa tai? apie senas lentas,
sausų dulkių kvapą, apie pyrago riekę
ir knygą, ir pieno puodelį, viskas
apyvakarę, tolimos zeimerio aimanos

apie ką visa tai? apie pagautą žuvį ir
apie nepagautą žuvį, apie taip vadinamą
sėkmę, apie žmones – o taip,
ir apie juos

ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį,
tūkstantįkart apie nieką. (tūkstantįkart – neklaida čia, taip jo paties parašyta)

(muzika ir eilės balsu)