Esama žmonių, kurie vadinami „žmonėmis-orkestrais”. Būtent todėl, kad jie – beveik tapatūs orkestrui ar bent daliai jo. Žinoma, toks apibūdinimas daugeliu atvejų taikomas muzikuojantiesiems, tiksliau – grojantiems nemažu kiekiu instrumentų vieno laiko mato metu. Čia – taip pat orkestras, tik instrumentai kiti, o jų pačių ir skatinančių interesų samplaika viename asmenyje įvairove galėtų konkuruoti netgi su spalvų spektro plotmėmis.
Kryptis paskui minėtąjį orkestrą – Norvegija, Oslo. Pasekus šia kryptimi ir žinant jau minėtą „orkestrinį” tikslą rasime Kim Hiorthøy, kuris savo indėliu okupuoja muziką, grafinį dizainą, kinematografiją, net literatūrą. O tai yra tik tiek, kas skelbiama oficialiai ir norintiesiems žinoma. Pasižymėjimas minėtose srityse iššaukė tokius apibūdinimus kaip „norwegian wunderkid” ar „one of the most creative person in Norway”. Gal ir ne be pagrindo? Pasvarstymui šį kartą tenka du iš keturių arba elektronika bei grafika pagal Kim Hiorthøy.
Dar studijuojant muziką Trondheim Academy of Fine Art, Kim susidomėjimas pakrypo grafinio dizaino link. Imtasi darbo su fanzin’ų leidimu ir vietinių grupių įrašų apipavidalinimu. Vienas žinomesnių projektų jo biografijoje – bendradarbiavimas su leidybos kompanija „Rune Grammofon” ir roko grupe Motorpsycho. Būtent muzikinei grafikai Kim užsiėmimuose automatiškai teikiamas bene pagrindinis vaidmuo. O kur dar kiti darbai, nuo restorano interjero dekoracijų iki kino teatro plakato. Tiesa, Kim taip pat linkęs į iliustravimą. Ir ne bet kokį, o vaikams skirtų knygų. Šiuo metu, jei norėtų, galėtų pasigirti per penkiolika leidinių, kuriuose atspaustas paties grafinis indėlis. Gaila, bet pastarųjų iliustracijų matyti neteko, o žinant, kad Norvegija yra „nekonservatyvių vaikų šalis”, galima tikėtis keistumų. Nesiejant su Kim Hiorthøy – vien ko verta knygelė apie tuštinimąsi su vaizdingomis iliustracijomis.
Tiesa, šis norvegas – neatsiejamai norvegiškas. Šita formuluotė kilo pirmą kartą pamačius jo geometriškus, išgrynintus ir ganėtinai minimalistinius darbus. Na ir stabiliai ramius, net kai spalvos ryškios. Netaikau to didžiajai daugumai portfolio, bet, matyt, šiaurietiškumas palieka savą pėdsaką ar tai būtų spalvingos figūros, ar grūdėtų nuotraukų koliažai. O dabar glaudžiasi po Oslo galerijos “STANDARD” globėjišku sparneliu, kuri atstovauja šiuolaikinius Norvegijos vizualinių menų kūrėjus. Keturios personalinės parodos, dar daugiau kolektyvinių.
Toliau tenka prisipažinti, kad su tuo, kas vadinama elektronika, neturiu beveik jokio ryšio. Ir net ne beveik, tad vertinant Kim Hiorthøy kaip muzikantą šičia atsiveria spraga, leidžianti tik subjektyviai numanyti ir nujausti nebūdingą. Užtat sakoma, kad šita muzika vien tik žodin „elektronika” netelpa. Kai kūrėjo „MySpace” tinklapyje tai įvardinama mistišku „melodramatic popular song” terminu, kitur neapsieinama be įspūdingų ir tariamą įvairiapusiškumą reiškiančių apibūdinimų, pavyzdžiui, „lo-fi/leftfield electronics, field recordings, electro-acoustic sounds” ir panašiai. Galimai trumpiau tariant – sintetinių, keistokų ir gal net minimalistinių garsų visuma. Žinoma, neatsiliekanti nuo Kim grafikos tam tikro norvegiškumo prieskoniu. Oficialiosios pošaknės dar 2001-uosiuose, kai ši muzika patraukė leidybos kompanijos „Smalltown Supersound” dėmesį. Taip iškilo pirmasis albumas „Hei” bei dar keletas kitų, neskaitant EP ar vinilinių plokštelių. Ir kartu – tam tikras tarptautinis pripažinimas.
„I regard them as very different things, even though the place in my head that decides if something works or not is the same for both (and I guess for anything, in a way).” – Kim apie grafinio dizaino ir muzikos kūrimo procesus.
Juk visgi procesai dažnai būna linkę mainytis tarpusavyje ir taip patys save papildo naudinga šviežiena. Tad susidūrus su teorine dilema „vienos srities išmanymo ar įvairiapusiškumo prioritetai?” ima kilti nemažėjantis pluoštas versijų. Ribotai, bet beveik tobulai ar plačiai, bet po rimtą kąsnį? Kas geriau skamba, orkestras ar solo? Tegu lieka klausimas su atlapotais langais kiekvieno pamąstymui. Su Kim Hiorthøy, dalimi galbūt negausiai pažinto Norvegijos meno.
