Esama žmonių, kurie vadinami „žmonėmis-orkestrais”. Būtent todėl, kad jie – beveik tapatūs orkestrui ar bent daliai jo. Žinoma, toks apibūdinimas daugeliu atvejų taikomas muzikuojantiesiems, tiksliau – grojantiems nemažu kiekiu instrumentų vieno laiko mato metu. Čia – taip pat orkestras, tik instrumentai kiti, o jų pačių ir skatinančių interesų samplaika viename asmenyje įvairove galėtų konkuruoti netgi su spalvų spektro plotmėmis.
Kryptis paskui minėtąjį orkestrą – Norvegija, Oslo. Pasekus šia kryptimi ir žinant jau minėtą „orkestrinį” tikslą rasime Kim Hiorthøy, kuris savo indėliu okupuoja muziką, grafinį dizainą, kinematografiją, net literatūrą. O tai yra tik tiek, kas skelbiama oficialiai ir norintiesiems žinoma. Pasižymėjimas minėtose srityse iššaukė tokius apibūdinimus kaip „norwegian wunderkid” ar „one of the most creative person in Norway”. Gal ir ne be pagrindo? Pasvarstymui šį kartą tenka du iš keturių arba elektronika bei grafika pagal Kim Hiorthøy.
Dar studijuojant muziką Trondheim Academy of Fine Art, Kim susidomėjimas pakrypo grafinio dizaino link. Imtasi darbo su fanzin’ų leidimu ir vietinių grupių įrašų apipavidalinimu. Vienas žinomesnių projektų jo biografijoje – bendradarbiavimas su leidybos kompanija „Rune Grammofon” ir roko grupe Motorpsycho. Būtent muzikinei grafikai Kim užsiėmimuose automatiškai teikiamas bene pagrindinis vaidmuo. O kur dar kiti darbai, nuo restorano interjero dekoracijų iki kino teatro plakato. Tiesa, Kim taip pat linkęs į iliustravimą. Ir ne bet kokį, o vaikams skirtų knygų. Šiuo metu, jei norėtų, galėtų pasigirti per penkiolika leidinių, kuriuose atspaustas paties grafinis indėlis. Gaila, bet pastarųjų iliustracijų matyti neteko, o žinant, kad Norvegija yra „nekonservatyvių vaikų šalis”, galima tikėtis keistumų. Nesiejant su Kim Hiorthøy – vien ko verta knygelė apie tuštinimąsi su vaizdingomis iliustracijomis.
Tiesa, šis norvegas – neatsiejamai norvegiškas. Šita formuluotė kilo pirmą kartą pamačius jo geometriškus, išgrynintus ir ganėtinai minimalistinius darbus. Na ir stabiliai ramius, net kai spalvos ryškios. Netaikau to didžiajai daugumai portfolio, bet, matyt, šiaurietiškumas palieka savą pėdsaką ar tai būtų spalvingos figūros, ar grūdėtų nuotraukų koliažai. O dabar glaudžiasi po Oslo galerijos “STANDARD” globėjišku sparneliu, kuri atstovauja šiuolaikinius Norvegijos vizualinių menų kūrėjus. Keturios personalinės parodos, dar daugiau kolektyvinių.
Toliau tenka prisipažinti, kad su tuo, kas vadinama elektronika, neturiu beveik jokio ryšio. Ir net ne beveik, tad vertinant Kim Hiorthøy kaip muzikantą šičia atsiveria spraga, leidžianti tik subjektyviai numanyti ir nujausti nebūdingą. Užtat sakoma, kad šita muzika vien tik žodin „elektronika” netelpa. Kai kūrėjo „MySpace” tinklapyje tai įvardinama mistišku „melodramatic popular song” terminu, kitur neapsieinama be įspūdingų ir tariamą įvairiapusiškumą reiškiančių apibūdinimų, pavyzdžiui, „lo-fi/leftfield electronics, field recordings, electro-acoustic sounds” ir panašiai. Galimai trumpiau tariant – sintetinių, keistokų ir gal net minimalistinių garsų visuma. Žinoma, neatsiliekanti nuo Kim grafikos tam tikro norvegiškumo prieskoniu. Oficialiosios pošaknės dar 2001-uosiuose, kai ši muzika patraukė leidybos kompanijos „Smalltown Supersound” dėmesį. Taip iškilo pirmasis albumas „Hei” bei dar keletas kitų, neskaitant EP ar vinilinių plokštelių. Ir kartu – tam tikras tarptautinis pripažinimas.
„I regard them as very different things, even though the place in my head that decides if something works or not is the same for both (and I guess for anything, in a way).” – Kim apie grafinio dizaino ir muzikos kūrimo procesus.
Juk visgi procesai dažnai būna linkę mainytis tarpusavyje ir taip patys save papildo naudinga šviežiena. Tad susidūrus su teorine dilema „vienos srities išmanymo ar įvairiapusiškumo prioritetai?” ima kilti nemažėjantis pluoštas versijų. Ribotai, bet beveik tobulai ar plačiai, bet po rimtą kąsnį? Kas geriau skamba, orkestras ar solo? Tegu lieka klausimas su atlapotais langais kiekvieno pamąstymui. Su Kim Hiorthøy, dalimi galbūt negausiai pažinto Norvegijos meno.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
