Jau ketvirtą pavasarį mažas Galicijos miestelis, kurį nuo Portugalijos skiria upė – Tui – tampa dokumentinių filmų mėgėjų bei pavargusiųjų nuo Holividinės industrijos, prieglobsčiu. 5 dienos intensyviai rodomų dokumentinių filmų, sambrūzdis paprastai tyliame Tui miestelyje, koncertai ir pavasarinis oras nepalieka abejingo nei vieno, nes pasirinkti tikrai yra iš ko.
Iš 608 festivaliui atsiustų filmų, atrinkti 27 įvairiausios tematikos filmai, sugebėję pravirkdyti, susimastyti, nusišypsoti, diskutuoti… ir svarbiausia – sužinoti. Sužinoti, kad :
• Buenos Aires Psichiatrinės ligonines gyventojai tikrai nenuobodžiauja – jų įkurta radijo stotis, transliuojanti visame pasaulyje jau spėjo išgarsėti, o patys ligoniai – net nusifilmuoti reklaminiame klipe.
• Kad Senegale gimusi ir gyvenanti mergaitė, svajojanti būti šokėja, atvykusi i Europą, nusivylė jos nuobodumu ir nusprendė, kad kai užaugs nebenorės dalintis savo vyru su dar dvejomis žmonomis, kaip kad darė jos mama ir močiutė.
• Kad šalia Auschwitz lagerio gyvenantis jaunimas taip pat nori linksmintis.
• Kad 8 kvadratinių metrų pakistaniečio įkurtoje siuvykloje gali vykti labai svarbus žmogiškosios egzistencijos konfliktai.
• Kaip dviejų mažų eskimių mergaičių likimus pakeis dabartinis pasaulio užterštumas.
Prancūzija, Olandija, Rumunija, Izraelis, Brazilija, Šveicarija, Vokietija, Ispanija – šalys besivaržančios oficialiame dokumentinių filmų sektoriuje.
Šiais metais Play – Doc didelį dėmesį skiria dokumentiniams filmams apie “Smurtą moterims” – problema, kuri šiuo metu apima daugiau nei trečdalį pasaulio – tai istorijos apie kenčiančias, tylinčias, žudomas, ir engiamas moteris bei mergaites, kurios turi būti išgirstos.
Festivalio kviestinis svečias – Lech Kowalski – lenkų kilmės režisierius, pristatantis tris filmus “The Fabulous Art of Surviving”, “The Boot Factoty” ir “On Hitler´s Highway”( gavęs prestižinį SCAM geriausio filmo apdovanojimą )- istorija apie kelionę per Hitlerio statytą plentą, seniausią Lenkijos kelią ir jame sutiktus žmones bei jų istorijas – bulgarę prostitutę, norinčią užsidirbti ir suteikti geresnį gyvenimą savo vaikui, pankuojantį jaunimą, leidžiantį naktis požeminiuose tuneliuose, čigoną, pasakojanti kaip visai netoliese neteko savo tėvo Holocausto metu, tačiau nepaisant to, turintį gyventi šioje vietoje.
Šių metų naujiena – animuoti dokumentiniai filmai. Pristatyti 5 filmai iš Belgijos, Šveicarijos, Anglijos bei Olandijos paneigė faktą, kad dokumentinis filmas turi fiksuoti realius vaizdus ir kad kartais realių vaizdų nepakanka, norint papasakoti tikras istorijas.
Deja, festivalis baigėsi, bet kitais metais vėl atvers savo duris, kas žino, galbūt ten pamatysim ir tavo sukurtą filmą?
