
Na brangieji, šį kartą pristatysiu šiek tiek netašyto ir galbūt jautresnės uoslės žmogui dvokiančio meno! O tokį, puikiai vienas po kito, štampuoja Jungtinių Karalysčių vaikas, David Shrigley. Galbūt jo darbai labiau primena mokinukų per nuobodžias pamokas peckiojamus paraštėse piešinukus, bet jeigu visas pasaulis atkreipė į tai dėmesį, manau kažkas tame yra, todėl vertėtų žvilgtelėti ir jums.

Keletą metų vis užkliūdavau už šio, švelniai tariant, keistuolio pavienių darbų, kol galiausiai visiškai neužkibau už animacinio filmo, kurį specialiai jums ieškojau visą dieną. Bet kol kas dar trumpai apie patį autorių.

David Shrigley 1991-ais metais baigė Glasgow menų mokyklą(paminėjau visai netam, kad galėčiau vadinti jį menininku, tiesiog manau tai visai įdomus faktas, šio žmogaus atveju). Kitas, jau rimtesnis pretekstas rimčiau pažvelgti į D.Shrigley, tai, jog jo fotografijos ir skulptūros buvo eksponuojamos netik Didžiosios Britanijos ribose, bet ir daugelyje kitų pasaulio muziejų ir parodų. Autorius taip pat yra išleidęs per 20 savo iliustruotų knygų.

D.Shrigley taip pat dažnai kritikuojamas kaip ir giriamas, nors gal kritikuojamas truputėlį daugiau, bet tai visiškai nekeičia paties menininko požiūrio ar humoro jausmo. Būtent humoro jausmas ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl toks didelis kontrastas supa D.Shrigley. Vieniems jis visiškai nesuprantamas, o kitiems toks artimas ir akivaizdus. Nieko keisto tame nėra, nes juodasis humoras turi savybę, arba tu jį mėgsti arba nekenti, abejingų nėra. Tai ir yra svarbiausia meno funkcija, mano manymu. Nepalikti nuošaly nė vieno. O jeigu tavo kūrinys nesukėlė jokių emocijų vadinasi jis nieko vertas. Ir taškas.

Aišku galima pasakyti, jog tai dar vienas lengvą kelią pasirinkęs, norintis kuo daugiau triukšmo sukelti išsišokėlis, bet kol kas spręsti per anksti, dar pamatysime. Galima prikibti ir išpeikti pavienę autoriaus iliustraciją, fotografiją ar skulptūra, bet juk menininkas tai netik jo darbai, bet ir jo asmenybė. Prieš teisiant siūlau jums įsigilinti į ištisas D.Shrigley darbų serijas ir manau truputį atvėsite. Pamenu kai varčiau jo knygeles Pompidou knygyne, jaučiau kaip negaliu padėti atgal į lentyna neperžiūrėjęs kiekvieno puslapio. Šis žmogus tikrai turi ką pasakyti. Kartais atrodo, kad kai kurie pasisakymai, kaip pavyzdžiui anas esantis aukščiau, visiškas nonsensas, bet D.Shrigley atveju netai ką tu perskaitai ar ką matai yra menas. Žodžiai susiriša su vaizdu ir su kiekvienu puslapiu koduoja pasąmonėje kažką žymiai didesnio nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Manau pilnai galima vadinti tai konceptualiuoju menu su šiokiomis tokiomis šizofrenijos priemaišomis. Aišku, po straipsnio apie konceptualizmą bijau ką nors ir besakyti, Ms_Cuba daugiau žino apie tai, todėl būtų visai įdomu išgirsti ir jos nuomonę.

Prieš rodydamas pagrindinį filmą, kurį minėjau pradžioje noriu pasidalinti muzikiniu Blur klipu, kuris priminė man apie D.Shrigley ir paskatino parašyti šį maloniai ir lengvai besidėstantį straipsnį.
O štai ir man labai patikęs “Who I Am and What I Want”:
Na, ar tai nėra puikiausias apnuoginto žmogaus su jo visom emocijom ir absurdiškumu iliustravimas? Jeigu atplėštume kiekvieną mus apibūdinančią savybę ir ją atidžiai išnagrinėtume ar nerastume panašumų? Galbūt. Bet kažkaip nesinori to pripažinti. Juk mes kažkas daugiau. Ir tai taip pat tiesa. Ir tai taip pat atsispindi šiame filme.

Na, laikas man jus palikti, brangieji, su jūsų pasipiktinimu, su jūsų pasimetimu, ar dar kokiom emocijom, bet kokiu atveju tikiuosi turėsite ką pasakyti man apie tai.
Malonaus tolimesnio krapštymosi.


Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 



















Komentarai (7)
Shrigley labai gerai
tas plastelininis žmogutis labai sweet…
ten bronza :]
pralinskmino mane tie piesinukai ”) juokimasis is paties saves yra labai smagu..
jė
labai savotiškai :)
patiko medis kampe :))
uu… Sudomino mane David’as kaip meninkas ir kaip asmenybe, idomu kas ji ikvepia. Filmukai tikra miglos invazija i mano prota, jei taj skamba logiskaj :) nors kur cia logiskumas, kai toks geris sklando.