Muzika man visuomet siejosi su autobusais… Tai kelionė su daugybe skirtingų maršrutų iš taško A į tašką B. Skirtingi kelionės grafikai.
Kiekvienas takelis naujame albume tarsi sustojimas, kuriame laukdamas(-dama) suki ratus ir niūniuoji anksčiau girdėtos dainos priedainį. Tai, kaip pasijusi įlipęs į šį muzikinį autobusą priklauso ne tik nuo pačio maršruto, bet ir Tavo nusiteikimo ir išankstinio santykio į autobuso koloritą bei kontingentą – jo vairuotoją (suprask, atlikėją!), kelionės trukmei skirtą ar, galbūt, sugaištą laiką, bei kitus niuansus sukurtus mus supančio pasaulio ribotumo.

Norėtųsi, kad į tuojau sustosiantį Kinematografinio orkestro autobusą įliptumėte be griežto išankstinio nusiteikimo, truputi vėsiais nuo besitraukiančios žiemos pašėliojimų skruostais ir, viliuosi, neužsikimšusiais ausų būgneliais. Taigi… kita stotelė – The cinematic orchestra.

Dar iki 1999-ųjų šios grupės nebuvo, o jos „sutvėrėjas”/”vairuotojas” trisdešimtmetis Jason Swinscoe dirbo Ninja Tunes (įmonės prekiaujančios muzikiniais įrašais) eksporto vadybininku. Visa tai vyko Jungtinėse Karalystėse.

Britai nebūtų britais jei kartą gyvenime nesumanytų imti ir visko pakeisti. Taip ir nutiko . Tarsi iš niekur (kita vertus dirbant tokioje įmonėje ryšiai atsiranda savaime) aplink J. Swinscoe ėmė burtis muzikuojantys žmonės, lyg po Didžiojo Sprogimo naujas Pasaulis būtų stengesis užgimti… Tik šiuo atveju tikrai nestojo begalinė tyla, o atsirado Jis – orkestras, kuriame grojama daugybe skirtingų instrumentų taip, kad skambėtų tarsi elektronika, soul, jazz`as arba NU jazz`as muzika.

Kinematografinis orkestras labiau primena muzikinius projektus, kuomet vaizdas derinamas su muzika, muzikai ieškomi atlikėjai, atlikėjams ieškomi žodžiai. Tiesa, ne visuomet The Cinematic Orchestra muziką lydi tekstai, o kuomet taip nutinka, tai, atrodo, nieko nuoširdžiau ir neįmanoma išdainuoti.

Jason Swinscoe didžiąja dalimi šiame “projekte” tik dainų autorius. Dažniausia muzikiniams kūriniams žodinę reikšmę įdainuoja Patrick Watson arba buvusi “Lamb” vokalistė Lou Rhodes, taip pat negaliu nepaminėti Fontella Bass, kuri be galo dera prie simfoninio orkestro ne tik vokalu, bet ir rafinuota išvaizda.

Klausytis TCO pradėjau nuo dainos “To build a home”. Siūlau tai padaryti ir Jums. Mat Patrick Watson vokalo jaukumas ir nuoširdus atlikimas tikrai neprilygsta ir geriausiai fonogramai.Tai greičiau paskutinė gulbės (šiuo atveju gulbino) giesmė:

“There is a house built out of stone
Wooden floors, walls and window sills…
Tables and chairs worn by all of the dust…
This is a place where I don’t feel alone
This is a place where I feel at home…
Cause, I built a home
for you
for me
Until it disappeared
from me
from you
And now, it’s time to leave and turn to dust…
Out in the garden where we planted the seeds
There is a tree as old as me
Branches were sewn by the color of green
Ground had arose and passed it’s knees
By the cracks of the skin I climbed to the top
I climbed the tree to see the world
When the gusts came around to blow me down
I held on as tightly as you held onto me
I held on as tightly as you held onto me…”

Kinematografinis orkestras nėra šiaip pavadinimas, iš tiesų, tai turi šį tą bendro su kinu… Aiškiausiai šį ryšį galima pajusti The Cinematic Orchestra albume “Man with the movie camera”. Tai devyni noir filmukai, kurių kiekvienas trunka nuo keturių iki šiek tiek per dešimt minučių. Vaizdai čia virsta muzika, muzika vaizdais. (Turintiems laiko, siūlau pažiūrėti ne tik pirmąją dalį).

Viso albumų TCO išleido penketą. Dar keletą singlų. Gaila, Lietuvoje jų įsigyti Jums ko gero nepavyks, na, nebent visagaliu internetu per tą pačią Ninja Tune kompaniją, kurioje kažkada viskas ir prasidėjo.
Kartą A. De Sent Egziuperi pasakė:

“Išlaisvink žmogų ir pradės kurti.”

Taigi palieku Jus su The Cinematic orchestra ir Fonttela Bass garso/vaizdo takeliu „All that you give”, pamąstykite apie tai, kiek esate laisvi ir kiek savęs atiduodate patiems sau, kokiais maršrutais važiuojate mieliau ir ką jaučiate pasiekę galinį kelionės tašką…

Gero klausymo.