2007 metais ši grafinio dizaino kompanija savaitraščio The Guardian buvo įtraukta į „Top 50 hottest” Didžiosios Britanijos dizaino žvaigždžių sąrašą, o The International Herald Tribune ją kartu su M/M Paris ir Experimental Jetset įvardino, kaip vieną įtakingiausių šio meto grafinio dizaino kompanijų. Ji siejama su tokiais garsiais vardais kaip Marks & Spencer, the Design Museum in London, Frieze, The Tate Britain. GTF- Graphic Thought Facility.

Graphic Thought Facility kompaniją 1990 metais Londone įkūrė trys buvę the Royal College of Art studentai Andrew Stevens, Paul Neal ir Nigel Robinson (kurį vėliau pakeitė Huw Morgan). Pačioje firmos egzistavimo pradžioje daugiausiai GTF dizaineriai kūrė projektus savam draugų ratui, kurio didžiąją dalį sudarė žmonės taip pat baigę The Royal College of Art, o šiandien GTF neapsiriboja siaura veiklos sritimi ir bando save daugelyje iš esmės skirtingų sferų.

Jie save eksploatuoja tiek dvimatėje, tiek trimatėje erdvėje: pradedant baldų ir interjero aksesuarų prekyba užsiimančios Habitat kompanijos identitetu ir baigiant neoninėmis proteinų struktūrą imituojančiomis konstrukcijomis, skirtomis labdaringai The Welcome Trust organizacijai. Jie su tokiu pačiu atsidavimu gamina masiškai tiražuojamą dizainą, pavyzdžiui, jau minėtai Marks & Spencer kompanijai, ir kuria tokius konceptualius projektus kaip betoniniai antkapiai gyvūnėliams.

Norėdama atrasti kur slypi GTF sėkmė, pasidomėjau jų “dizaineriška” filosofija.

Turbūt mums sunku įsivaizduoti, bet kompanijos gimimo laikais dar nebuvo išplitę tokie dabar elementarūs dalykai, kaip e-mailai ar Adobe kompanijos produktai, taigi GTF teko įdomumas pergyventi kompiuterinę revoliuciją ir dabar joje pilnu pajėgumu dirbama Mac’ais bei tokiomis programomis kaip Photoshop, Illiustrator ir Indesign. Vis dėlto, kaip ir dauguma šią revoliuciją pergyvenusių kūrėjų, GTF dizaineriai išlaiko tam tikrą skepticizmo krislelį visagalių kompiuterių atžvilgiu, iškeldami paviršiun didelę šių dienų problemą, jog daugėja “dizainerių”, manančių, kad užtenka šiek tiek mokėti valdyti kompiuterį ir tu- jau dizaineris. Todėl nors jų kompanijoje ir pripažįstama, jog išsivysčiusi technologija palengvina darbo procesą daugeliu atžvilgių, svarbiausia grandimi projekto gimime išlieka stiprios idėjos generavimas, pasiekiamas per ” sveikus ginčus” “brainstormingų” metu.

Kiekvieno Graphic Thought Facility kompanijos projekto esmė glūdi sugebėjime užčiuopti tokį reklamuojamo produkto ar reiškinio aspektą, kuris sugebėtų pasiekti tikslinę auditoriją suvirpinant kažkokius žmogiškus jausmus. Kompanijai Habitat- tai meilės savam būstui deklaravimas, išreikštas per “širdelės namelyje” logotipą, o, pavyzdžiui, Shakespeare’s Globe teatras, pavaizduotas suplakant teatro istoriškumą su šiandieniniu moderniu gyvenimo būdu tikrai, atrodo, tampa šiek tiek artimesnis šiuolaikiniam žmogui.

Po stiprios koncepcijos vienas pagrindinių jų kompanijos tikslų yra kiekviename projekte naudoti skirtingą, būtent tą projektą geriausiai vizualizuojančią meninę kalbą, o ne atvirkščiai, visuose savo darbuose naudoti savitą tik jų kompanijai būdingą braižą. Šį teiginį puikiai iliustruoja olandų dizainerio Tord Boontje knyga, kurios dizainą, nustebsime, kūrė ne pats olandų dizaineris, kaip tikrai atrodo iš pirmo žvilgsnio, o būtent GTF.

Kita GTF kompanijos stiprioji pusė- jų puikus nusimanymas technologiniuose dalykuose bei nebijojimas eksperimentuoti su neįprastomis medžiagomis. Pavyzdžiui, vėl grįžtant prie Boontje knygos, plona marlė, kuri paprastai naudojama knygos įrišime, šiuo atveju atsidūrusi ant viršelio atrodo labai įdomiai ir estetiškai.

GTF pabrėžia, jog skirtingai nuo daugelio kitų kompanijų, jie turi nusistatymą, jog geriausia projekto metu yra tobulinti vieną idėją, o ne keletą galimų, nes jų žodžiais tariant:

” Unless you have eight great ideas and you honestly can’t decide among them, I think you’ve always got one that you’re really convinced about.” [ Aš manau, kad visada pats kūrėjas turi vieną idėją, kuria pats tiki labiausiai, na nebent išskyrus tuos atvejus, kai yra aštuonios puikios idėjos, ir sunku išsirinkti geriausią.]

Vis dėlto, jie nėra labai kategoriški ir, kai pasitaiko klientas, kuris nesutinka su tokiu jų požiūriu ir reikalauja daugiau alternatyvų arba apskritai pats nežino ko nori ir bando atrasti save pasitelkus dizaino procesą, jie nusileidžia ir kuria iš naujo, bet vėlgi iki tam tikros ribos, kurią peržengus tiesiog prieinama prie išvados, jog šis klientas ir ši kompanija negali konstruktyviai bendradarbiauti.

Na, o harmoningų kliento ir jų kompanijos santykių apibrėžimas yra visiškai paprastas ir įprastas: abipusė pagarba, pasitikėjimas kompanijoje dirbančių specialistų kompetetinga nuomone ir tiesiog pozityvi, linksma aura. Kad jiems sekasi šią teoriją pritaikyti praktikoje byloja jų klientų atsiliepimai:

” They’re brilliant. And they are all happy, bright characters whose company you enjoy. We like that.” (Marks & Spencer atstovas Rodney Mylius) [ Jie yra nuostabūs. Laimingos, šviesios asmenybės, kurių kompanijoje jautiesi gerai. Mums tai patinka.]

Beje, nors straipsnyje minimi keleto “kompanijų-gigančių” vardai, GTF visgi labiau mėgsta dirbti su mažesnėmis kompanijomis, nes Huw Morgan žodžiais:

” We do loads of stuff with smaller clients and that‘s really fun because you‘ve always got direct contact.” [Mes daug dirbame su mažesniais klientais ir tai tikrai smagu, nes tuomet visą laiką yra palaikomas artimesnis tiesioginis kontaktas.]

Kaip būdinga sėkmingoms savo vertę žinančioms kompanijoms GTF, kaip patys teigia, dažnai tiek mažiems, tiek dideliems užsakovams sako „ne”, nes jų manymu, labai svarbu palaikyti atitinkamą dizaino kokybę, o ne dirbti vien tik dėl materialinės gerovės, kas įmanoma tik atsirenkant savo požiūriu priimtinus klientus.

Na, ir pabaigai, įprastinis klausimas: kas gi įkvėpė ir paskatino imtis savo amato GTF dizainerius? Tikėdamasi, kad galbūt kažkam pavyks taip pat sėkmingai „įsikvėpti” atskleidžiu Huw Morgan, Andrew Stevens ir Paul Neal įkvėpimo šaltinius: škotų roko grupės Simple Minds kompaktinių diskų dėžutės, sukurtos britų grafikos dizainerio Malcolm Garrett, TDK korporacijos kasečių dizainas, knygos ir žaislai iš vaikystės ir anglų menininkas David Hockney.